BIBLIOFILIJA

Tekstą parengė Povilas Rėklaitis

 

Rengiant tekstą naudotasi „Bibliofilijos ir knygos meno enciklopedija“, kurią   Karlas Klausas Valteris 1987 m. išleido Leipzige (LEXIKON DER BUCHKUNST UND BIBLIOPHILIE Herausgegeben von Karl Klaus Walther VEB BIBLIOGRAPHISHES INSTITUTLEIPZIG,1987). Iš vokiečių kalbos vertė Virginija Liutikaitė.

Pirmą kartą tekstas publikuotas „Žemaičių bibliofile“ – Nr. 2 (2000 m. gruodžio 15 d.).

 

Bibliofilija (gr. biblos - knyga, philia - pomėgis).

Bendrąja prasme tai - meilė knygai, siauresne - bibliofilų (knygos draugų, mylėtojų, žinovų, kolekcionierių) ypatingas dėmesys pasirinktam objektui, kartais galintis virsti bibliomanija - liguistu polinkiu knygoms.

Bibliofilijos istorija kartu yra ir privačių bibliotekų bei didžių kolekcionierių, aukcionų, antikvariatų istorija. Kolekcionieriai buvo viešųjų bibliotekų iniciatoriai, istorijoje jie liko kaip mecenatai, bibliotekoms dovanoję knygas ar palikę jas kaip palikimą. Prieš pat mirtį Richard de Bury (1287-1345) užbaigė savo klasikinį traktatą "Filobiblon" ("Philibiblon"), kuriame aprašė pomėgį knygoms ir knygų priežiūrą. Tarp Renesanso bibliofilų išsiskyrė Francesco Petrarca (1304 iki 1374) ir Giovanni Boccaccio (1313-1375). Johan Reuchlin (1455-1522) studijų biblioteka, mokslinė Niurnbergo Patricijaus ir Rastherrn Willibald Pirckheimer (1470-1530) šeimų bibliotekos rodo anuometinį apsišvietusių, kilmingų žmonių požiūrį į knygą. Prancūzijoje Jean Grolier (1479-1565) pavyko - pirmiausia meniškai įrištų knygų dėka - sukurti kokybiškai naują biblioteką, tam tikrą laikmečio istoriją atspindi ir XVI-XVII a. Bibliotheca Thuana likimas. XVIII-XIX a. Prancūzijoje ir Anglijoje susikūrė turtingos knygos mylėtojų bibliotekos, kurių savininkai į bibliofiliją orientavosi išimtinai kaip į estetinį dalyką. Pradėti leisti puošnūs, proginiai ar mažatiražiniai leidiniai formavo ir naujus bibliofilijos kriterijus. XIX a. pr. privačių knygų kolekcijų reikšmė ėmė mažėti.

To priežastis - knygų produkcijos išaugimas bei viešosios bibliotekininkystės susiformavimas. Tačiau nuo 1830-ųjų metų bibliofilija vėl susigrąžina turėtąsias pozicijas: iš dalies dėl nepatenkinamos (estetinės) knygų leidybos situacijos senosios, antikvarinės knygos dėka (kai labiau buvo vertinamas jos grožis, išskirtinumas ar įrišimas nei turinys) knyga tapo vienu iš kapitalo kaupimo būdų. Bibliofilija yra daugiasluoksnė sąvoka. Jos kriterijai ir nuostatos keitėsi atitinkamai keičiantis visuomenėje priimtam stiliui bei skoniui. Pavyzdžiu čia buvo prancūzų bibliofilija, kuri dažnai buvo tapatinama su "kolekcionavimu", tačiau ji apima kur kas plačiau - knygų saugojimą, tvarkymą, įsigijimą ir platinimą, kaip ir tiriamąjį darbą, bandant išsiaiškinti knygų rinkinio ar atskirojo egzemplioriaus likimą. Bibliofilą gali sudominti išskirtinis dalykas, ypatingas reiškinys ar kokia keistenybė, taip kaip ir
plačiai žinomas spaudinys ar knygos meno kūrinys. Bibliofilijos objektai apskritai yra išsiskiriantys ypatingu apipavidalinimu, tipografija, įrišimu, spausdinimo kokybe ir popieriumi, seni, reti ir gerai išsilaikę spaudiniai, kurių vertė dažnai tik bibliofilinė. Bibliofilo kolekcijos koncepcija kyla iš jo domėjimosi literatūra, knyga, kultūros istorija. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidina ir formalūs požymiai (pvz., formatas - mažiausios knygos, ar publikacijos forma - vieno lapo spaudiniai, tęstiniai leidiniai), spaudinio istoriniai aspektai (pvz., pirmieji leidimai, pirmieji autoriniai leidiniai, pakartotiniai leidimai, pataisyti (korektūros) egzemplioriai) ar pasirinktos
temos (pvz., pasakos ar moksliniai leidiniai astronomijos, literatūros klausimais, skirti kokiam nors asmeniui, kūriniui, šaliai, miestui, įvykiui). Vertę kolekcionieriui turi pilnas (tam tikru apibrėžtu aspektu) rinkinys, ypatingi egzemplioriai (dedikuoti, numeruoti, kilmės egzemplioriai, ekslibrisai). Privačios knygų kolekcijos dažnai pačių jų savininkų dėl įvairiausių priežasčių išardomos ar kam nors perduodamos kaip palikimas. Atskiros tų kolekcijų dalys papildo kitus rinkinius arba duoda pradžią naujoms kolekcijoms, bet visuomenine nuosavybe netampa. Bibliofilija taip pat
yra socialinis psichologinis fenomenas, kūrybinė veikla ir svarbus savišvietos elementas. Ji yra individualaus gyvenimo būdo ir dvasinio gyvenimo išraiška, dažnai, beje, priklausoma nuo finansinių bibliofilo galimybių. Sistemingai renkantis, išmanantis bibliofilas kuria nūdienos bibliofiliją, nes tik specializavimasis, apsiribojimas kuria nors viena sritimi duoda teigiamą rezultatą ir tik tokia kolekcija gali konkuruoti su didelėmis, milijoninius fondus turinčiomis bibliotekomis. Bibliofilui knyga nėra kapitalo kaupimo priemonė ar pelningas lošimas. Meilė knygai, susižavėjimas, pasišventimas ir kantrybė - savybės, būdingos bibliofilui, kuris, beje, sėkmingai gali darbuotis ir "bibliofilijos prieigose" (rinkti pašto ženklus, etiketes, spalvotą popierių, atvirukus, programėles, leidyklos prospektus, parodų katalogus, ekslibrisus ir t.t.). Ilgai kurta, kaupta, pildyta kolekcija yra asmeninis pasiekimas, tačiau ji turi glaudų ryšį su kitais kolekcionieriais ir knygų mylėtojais, prisideda prie bendro kultūros palikimo išsaugojimo ir skleidimo ir todėl, nepriklausomai nuo jos momentinės piniginės vertės, yra gerbtina.

 

BIBLIOFILIJA LIETUVOJE

 

Tik nedidelė dalis bibliofilinių kolekcijų Lietuvoje atlaikė karus - jos buvo sunaikintos ar atsidūrė už šalies ribų, Rusijoje ir Švedijoje. Po 1831, 1863 bei 1919 m. sukilimų daug XIX a. susiformavusių dvarų bibliotekų jų savininkai ar paveldėtojai išvežė į Lenkiją ir perleido tenykščiams OB ar pardavė antikvarams. 1930-1940 m. Kaune veikė uždara "Dvidešimt septynių knygos mėgėjų draugija". LTSR tik 1977 m. įkurtas "Mažvydo" bibliofilų klubas.