Georgas Sauerweinas (1831 m. sausio mėn.
15 d.-1904 m. gruodžio mėn. 16 d.). Gimė
Hannoveryje. Mažosios Lietuvos himno autorius - „Lietuviais esame
gimę“. Politikas, rašytojas, poliglotas. Savo vaikystę praleido
Gronou miestelyje, kur jo tėvas dirbo kunigu. Vėliau savo darbus
dažnai pasirašinėdavo Aus Gronau slapyvardžiu. G. Sauerweinas buvo
linkęs mokytis kalbų -būdamas 12 metų amžiaus jis jau mokėjo
graikų ir lotynų kalbas. 1848 m. baigė Hannoverio liciejų. Vėliau
studijavo Geottingeno universitete teologiją, filosofiją ir kalbas. Po
dviejų semestrų išvyko studijuoti į Vieną. Vienoje pasimokęs
šešis semestrus, išvyko į Angliją, norėdamas patektį į Indiją.
Londone būdamas susipažino su garsiąja Britų biblijos draugija ir
kiek vėliau tapo jos nuolatiniu bendradarbiu. 1858, barono Stockmaro
rekomenduojamas, jis tapo kunigaikščio Hermann von Wied dvaro
mokytoju, kur mokė kunigaikščio dukrą Elzbietą.
Jo mėgo keliauti po pasaulį ir mokytis
svetimų kalbų. Savo kalbų mokėjimu jis jau tada buvo pagarsėjęs ne
tik Vokietijoje, bet ir Anglijoje. G. Sauerweinas, kiek yra žinoma,
mokėjo apie 46 kalbas. Norėdamas toliau mokytis kalbų, jis aplankė
daug šalių. 1873 m. Geottingeno universitetas jam. suteikė
filosofijos daktaro ir laisvojo meno magistro lapsnius.
Kai rašytojas pirmą kartą atvyko į
Mažają Lietuvą, nėra tiksliai žinoma. Su lietuvių kalba jis buvo
anksčiau susipažinęs bendraudamas su Mažosios Lietuvos lietuviais,
dirbusiais Gronau fabrikuose. Pasak jo, lietuvių kalba jam. buvusi
beveik kaip motinos kalba. 1877 m. jis apsigyveno Šilininkų kaime,
Pilkalnio aps. Lietuviai šį humanistą mielai priėmė. Po to jis jau
kasmet atvykdavo kuriam. laikui pagyventi į Mažają Lietuvą.
Susipažinęs su Mažosios Lietuvos žymesniais veikėjais, jis greitai
įsijungė į lietuvininkų tautinę ir politinę veiklą ir beveik 20
metų buvo vienas iš krašto tautinės ir politinės veiklos vadovų.
1878 m., lankydamasis Klaipėdoje, padėjo rengti deputaciją pas
karalių Vilių I, parašė sveikinimų tekstus. Tautinė veikla
krašte, vadovaujant G. Sauerweinui, pagyvėjo. 1890 m. buvo įsteigta
Lietuviškoji konservatyvų draugystė. Sauerweinas nenuilstamai
populiarino lietuvių vardą spaudoj. Kitataučių (vokiečių,
norvegų) laikraščiuose jis aprašė gražius lietuvių papročius,
jų seną ir garbingą kalbą. Pastebėjęs, kad vienur kitur nyksta
tautiniai drabužiai, sumanė surengti tautinių drabužių šventę. Jo
rūpesčio dėka pagarba tautiniams drabužiams XIX a. pabaigoje vėl
atgijo. 1898 m. rinkimuose į Prūsijos seimą G. Sauerweinas buvo
iškeltas lietuvininkų kandidatu (kaip ir Smalakis, Zaunius ir Juška).
Jis nebuvo išrinktas, todėl nusivylė ne tik rinkimų rezultatais, bet
ir lietuviais. Po to jis išvyko iš Tilžės ir daugiau ten
nebegrįžo. Nors J. Basanavičiui jis ir rašė, kad pasiilgęs
lietuvių, bet pamilto krašto jam. daugiau nebeteko pamatyti. Mirtis
jį aplankė Oslo ligoninėje. Palaidotas Gronou kapinėse (Vokietija).
G. Sauerweinas į Mažają Lietuvą atvyko
po 1870-1871 m. karo. Prūsijos valdžios politika tada buvo jau
aiškiai nukreipta prieš tautines mažumas, o lietuvių kalba stumiama
iš mokyklų. Matydamas valdžios pastangas slopinti lietuvių kalbą ir
pastebėjęs, kad patys lietuvininkai jau pradeda išsižadėti savo
kalbos, G. Sauerweinas tapo tos senos kalbos gynėju. „Dvasiškai
skurstame”, sakė jis, „kai išsižadam. savo kalbos ir lietuviškos
prigimties”. Jis stengėsi sužadinti garbės jausmą - „garbinga
būti lietuvininku“. Tuo laikotarpiu G. Sauerweinas pradėjo ruošti
peticijas valdžiai, kad ši grąžintų lietuvių kalbą į mokyklas ir
kad religijos būtų mokoma motinos kalba. Nutarė nusiųsti deputaciją
pas patį karalių ir prašyti „malonės” skriaudžiamai lietuvių
kalbai. Tačiau visos jo pastangos buvo bergždžios. Tada jis ėmė
raginti lietuvius mokyti savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti
namie, steigti sekmadienines mokyklas, kur religija galėtų būti
dėstoma gimtąja kalba.
G. Sauerweinas, žadindamas lietuvininkus
iš tautinio miego ir gindamas juos nuo skriaudėjų, parašė daug
straipsnių, išspausdino keletą brošiūrų. XIX a. pabaigoje-XX a.
pradžioje Mažojoje Lietuvoje buvo mėgiami jo sukurti eilėraščiai
„Lietuva ant visados“, „Vainikas“ ir keletas kitų. Jis yra
parašęs dvi poemas: „Macilėnas ir Gražina“, „Nemunyčiai
naujųjų laikų Mažoji Lietuva“.
Parengta pagal publikaciją,
išspausdintą Bostone (JAV) 1961 m. išleistoje
„Lietuvių enciklopedijoje”. T. 26, p.
533
