Lietuviškos spaudos lotyniškais
rašmenimis uždraudimas giliai užgavo lietuvius. Draudimas itin
užgavo jo religinius jausmus, tautiškumą bei kultūrą. Giliai
tikintiems ėmė trūkti religinio peno. Valdžios brukamos lietuviškos
knygos rusiškomis raidėmis pasirodė tiesiog pavojingos katalikybei.
Sąmoningiems katalikams nebuvo kitos išeities, kaip griebtis rizikingo
darbo - knygas spausdinti slaptai ir gabenti jas iš svetur, platinti ir
taip saugoti bei ginti savo religiją. Kitaip grėsė didesnė pražūtis
- sielos pražūtis. Kai tik susiorientuota ir griežtai atsisakyta
rusiškų raidžių, knygos kaip savotiški sukilėliai stojo prieš
baisų ir nedorą valdžios darbą. Prasidėjo kova.
Vienas iš pirmųjkų į kovą stojo
vyskupas Motiejus Valančius su keliais artimais padėjėjais kunigais ir
negausūs to meto inteligentai bei žmonės prasčiokai, maldingos moterys
ir kt.
Vieni ir kiti parodė griežtą ir tvirtą
ryžtą, nenukrypdami nuo savo pozicijų.
Kova su spaudos draudimu, su rusų
priespauda, iš pradžių buvo religinio pobūdžio. Tautinis
pasipriešinimas tuo metu buvo labai menkas. Tautinis ir socialinis kovos
pobūdis ėmė ryškėti vėliau, jau atsiradus laikraščiams.
Dauguma draudžiamojo laikotarpio
knygnešių, knygų
platintojų, tautinės ir kitokios samonės žadintojų buvo
prasčiokai, bemoksliai, dažnai net neraštingi žmonės. Tačiau jie
buvo apsiskaitę susipratę žmonės. Tai buvo lyg liaudies šviesuomenė.
Tie žmonės tada varė beveik visą tautos atgijimo darbą: švietė dar
nesusipratusius savo brolius, ardė rusų statomą lietuviams dvasios
vergijos pastatą, neleido įgyvendinti jiems savo užgaidas.
Praktiniame gyvenime knygnešiai stovėjo
tautos priekyje ir daug nuveikė įgyvendindami jų idealus to meto
prislėgtoje, pilkoje, nenormalų gyvenimą gyvenančioje Lietuvoje. Jie
dirbo inteligentų darba, nes tikrų inteligentų daugelyje Lietuvos
vietų visai nebuvo. arba buvo tik kur ne kur tik po vieną kitą
išmėtyti. Be to, jie buvo budrios žandaro akies sekami. Susipratę
ūkininkai, bežemiai, darbininkai, smulkūs krautuvininkai uoliai,
nenuilsdami, su dideliu pasiryžimu vykdė, ką laikraščiuose ir knygose
išskaitydavo, ką negausūs inteligentai šiokiu ar tokiu būdu
sumanydavo, paskelbdavo, jiems kuriuo nors būdu įkvėpdavo. Jie ruošė,
pureno dirvą Lietuvos ateičiai.
Prieš spaudos draudimą iš Mažosios
Lietuvos kontrabandininkai gabendavo į Lietuvą įvairias prekes.
Spaudą uždraudus, atsirado nauja prekė - knygos.
1865 ir 1866 metais Mažojoje Lietuvoje imta spausdinti lietuviškas
maldaknyges. Kad galėtų jas platinti Didžiojoje Lietuvoje,
perspausdindami knygas, jokių naujų įrašų nepateikdavo, palikdavo net
senųjų spaustuvių pavadinimą, ankstesnį aprobatą, cenzūros
leidimą, ir spausdinimo metus. Tokius leidinius knygnešiai ir
pardavinėjo.
Knygas per sieną nešdavo bažnyčios
tarnai ir kiti žmonės. Jų negasdindavo kratos, kalėjimai, trėmimai į
Sibirą. Atsirado net specialių knygų platinimo draugijų, kurias
sudarydavo kunigai, bažnyčios tarnai, o vėliau ir pasauliečiai
inteligentai. Pirmoji tokia organizacija buvo sudaryta vyskupo iniciatyva.
Visi knygų platinimo vadai turėjo daugybę
padėjėjų, slaptai pereinančių sieną, nešančių rankraščius ir
iš ten parnešančių knygas. Jie patys arba kiti tas knygas platindavo.
Tokių knygnešių buvo daugybė. Knygas vežiodavo visokie
škaplierninkai, kartais net žydai „kromelninkai”, gaudami už tai
nemažai uždarbio.
