<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


Spaudos draudimas (išsamiai)

Parengta pagal to paties pavadinimo publikaciją, išspaudintą 
„Lietuvių enciklopedijos“ XXVIII knygoje. P. 334-337

 

Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje

Carinės Rusijos Vidaus reikalų ministerijos 1865 m. rugsėjo 23 d. Įsakymas Nr. 141„Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl raidės. Iš vienos pusės, caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Iš kitos pusės, lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino draudžiamuosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai svarbus tautinės  kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje ir apskritai kultūros istorijoje.
Lietuviškų spaudmenų reforma rusinimo tikslais buvo sugalvota anksčiau, bet pradėta vykdyti 1863-1964 metų sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva. Siekiant nustatyti tikrąją spaudos draudimo pradžią, tyrinėtojų nuomonės nesutampa. J. Berzinš (1930), griežtai  skirdamas Muravjovo ir jo įpėdinio K. Kaufmanno valdymo laikotarpius, teigia, jog pirmasis tesiekęs lie-
tuvius priartinti prie rusų bei žadinti jų nacionalinį savarankiškumą lenkų atžvilgiu, o jo pradėtoji raidyno reforma tik pastarojo dėka pavirtusi spaudos draudimu ir rusinimo politika. J. Matusas (1957),  nuodugniau klausimą nagrinėjęs, priėjo išvados, kad spaudos draudimui pradžią davė Muravjovas, kuris 1864 metų vasarą Vilniaus cenzūros komitetui žodžiu įsakė nepraleisti lietuviškų spaudinių  lotyniškomis raidėmis. Tos pačios nuomonės yra ir Vaclovas Biržiška (1954), iki šiol išsamiausiai tyrinėjęs spaudos draudimo klausimus.
Dar 1864 m. pavasarį Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškuoju raidynu leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos lektorius St. Mikuckis, rusas J. Krečinskis ir du lietuviai: lietuviškų spaudinių cenzorius šventikas A. Petkevičius ir žinomas liaudies švietėjas L. Ivinskis. Talkinami Kauno gimnazijos direkstoriaus. M. Novikovo, J. Šulgino ir mokytojo Koširino, jie ir parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuvių buvo vadinamas „graždanka” ar tiesiog „kirvukais”. 1864 m. gegužės 14 d. Muravjovas kreipėsi į carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis uždrausti.
Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga rusų raidėmis (Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška). Formaliu spaudos draudimo pagrindu, pasinaudodamas karo padėties galiomis, pasirūpino Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas. 1865 m. rugpjūčio 25 d. jis paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei propagandai, o jai vadovavęs vyskupas M. Valančius. Susitaręs su N. A. Miliutinu, Kaufmannas 1965 m. spalio 6 d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų uždraustas lietuviškų spaudinių lotynų raidėmis spausdinimas, įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas.
Tuo pačiu jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui jo pirmtako Muravjovo žodinį paliepimą be išsisukinėjimų vykdyti, o Vilniaus mokslo apygardai pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau liaudžiai
knygų ir vadovėlių, parašytų lietuviškai, bet rusų raidėmis. Kaufmanno prašymu rugsėjo 13/25 d. vidaus reikalų ministras Valujevas slaptu aplinkraščiu draudimą išplėtė visai Rusijai, įsakydamas:
1. Visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams nespausdinti lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis;
2. Visose gubernijose neleisti draudžiamą spaudą įvežti, pardavinėti bei platinti;
3. Draudimą paskelbti visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams, o išspausdintuosius raštus konfiskuoti.
Toks buvo oficialus spaudos draudimo pagrindas.
1866 m. Valujevas pasirūpino jį papildyti caro įsakymu, ipareigojančiu ir mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus spausdinti vien rusų raidėmis. Tačiau ir šis įsakymas, kaip nurodo V. Biržiška, įstatymu nepaskelbtas. 1871 m. vasario 28 d. panaikinus karo padėtį Lietuvoje, nustojo galioję visi to
meto suvaržymai, kurių daugumas iš naujo paskelbti įstatymo forma. Spaudos draudimo įstatymas nebuvo paskelbtas. 1880 m. balandžio 22 d. buvo atšauktas ir caro įsakymas, draudęs lotyniškų
raidžių vartojimą mokslo leidiniuose. Teisiškos galios neturintį spaudos draudimą rusų administracija toliau griežtai vykdė. Liaudžiai atmetus naująjį raidyną, caro valdžia tiek nebesirūpino knygų spausdinimu, kiek draudžiamos spaudos persekiojimu. Spaudos draudimas virto akla priespaudos priemone. Per visą 40 m. laikotarpį pasirodė 54 leidiniai rusų raidėmis, kurių didesnė pusė išleista
pirmame spaudos draudimo dešimtmetyje. Tuo tarpu Lietuvoje atsirado knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos, didėjo bylų skaičius. Stiprėjantis pasipriešinimas ir nesiliaujančios pastangos legaliu būdu panaikinti spaudos draudimą pagaliau itikino įtakingus rusų šviesuomenės sluoksnius, net pačią caro administraciją tuo susirūpinti ir užbaigti užsitęsusią nenormalią padėtį, kurioje buvo laikoma tik viena lietuvių tauta. 1900-1903 inžinieriaus A. Macijausko ir P. Višinskio bylos, pasiekusios vyriausią Rusijos teismo įstaigą - Senatą - davė progą ofi-
cialiai konstatuoti spaudos draudimo įstatymo nebuvimą. Revoliucinėms nuotaikoms visoje Rusijoje kylant, 1904 m. balandžio 24 / gegužės 7 d. caras panaikino spaudos draudimą.

Spaudos draudimo motyvai

Rusiškojo raidyno įvedimą į lietuvių spaudą pasiūlė slavofilas akademikas A. Hilferdingas, nuosaikios rusinimo programos šalininkas, neneigęs lietuvių tautinio savarankiškumo, tik norėjęs juos suartinti su rusais. Suvienodintas raidynas turėjo būti tokio suartėjimo pagrindas, palengvinąs rusų karo kelią
į liaudies mases Lietuvoje. Tos mintys negalėjo būti svetimos M. Muravjovui, kuris jau po 1831 m. sukilimo buvo pasižymėjęs kaip smarkus rusintojas. Jis degė noru tarnauti „šventam rusinimo ir stačiatikybės reikalui”. Naudodamasis gautomis neribotomis galiomis, jis užsimojo Lietuvoje galutinai išnaikinti lenkų įtaką ir visomis galimybėmis stiprinti rusybę. Panašiai kaip Muravjovas kraštutinio rusinimo šalininkai buvo ir kiti caro valdžios pareigūnai. Varšuvos generalgubernatorius Miliutinas, energingai rėmęs spaudos draudimą, tikėjosi, jog rusiškoji raidė pabaigs tai, ko neužbaigė kardas. For-
malaus draudimo autorius Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas savo aplinkraštyje įsakmiai nurodė, kad Muravjovas pasirūpino „atstatyti pamintas stačiatikybės ir rusų tautybės teises”. Savo užmačių caro valdžia nė neslėpė. Kai tapęs žemaičių pavyskupiu A. Baranauskas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas grąžinti lietuviams spaudą, tasai atrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių.
Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška”. - Liaudies „masių pasipriešinimas caro valdžios brukamoms rusiško raidyno knygoms”, kaip nurodo A. Rimka (1932), buvo grynai gaivalinis, kilęs iš religinės antipatijos svetimai tikybai. Lotyniškų raidžių pakeitimas rusiškosiomis buvo suprastas stačiatikybės pasikėsinimu prieš katalikybę. Tokią baimę
kėlė ankstesnė unitų tragedija istorinės Lietuvos srityse, o ypač Muravjovo represijos. Net pats vyskupas M. Valančius kurį laiką tikėjo prasidėsiančiu katalikų persekiojimu. Tuo būdu ištikimybė lotyniškai raidei lietuvių raštuose įgavo simbolinę ištikimybės Katalikų Bažnyčiai reikšmę. Ilgainiui
šalia tikybinio motyvo iškilo ir vis labiau stiprėjo grynai pasaulietiniai, pirmoje eilėje tautinio sąmoningumo, motyvai, tačiau neigiamas nusistatymas rusiškojo raidyno atžvilgiu pasiliko nepasikeitęs. 1896 m. „Varpas” rašė: „Rusai atėmė lietuviams lotynišką šriftą ir jiems bruka graždanką, o lietuviai nepriima tos neprašytos dovanos. Ir niekad nepriims. Per daug aiškią prasmę graždankai suteikė Miliutinai su Muravjovais, įsakydami jai būti tarp lietuvių apaštalu pravoslavijos ir surusinimo. Negalėjo juk to nepastebėti lietuviai.
Ir šiandien juo labiau lietuviai numano, kad valdžiai rūpi ne apšvietimo klausimai, o tik ana graždankos pasiuntinybė „užbaigti tai, ką pradėjo rusų kardas”'. - Dar mažai ištyrinėtos sąlygos, kuriomis
spaudos draudimo pradžioje kai kurie lietuvių šviesuoliai (J. Juška, L. Ivinskis, T. Žilinskas, J.
Kairiūkštis ir kt.) mėgino talkininkauti lietuviškų raštų rusų raidėmis leidime. 

Vyskupo M. Valančiaus kovos programa

Vyskupo M. Valančiaus vaidmuo spaudos draudimo pradžioje nevienodai tyrinėtojų vertinamas. V. Biržiška (1954) buvo tos nuomonės, kad M. Valančius „po poros metų griežtai persiorientavo ir visu frontu perėjo kovon prieš visus rusų pasikėsinimus prieš Lietuvos visuomenę ir visų pirma prieš rusiš-
kas raides”. Ta nuomonė remiama faktu, jog 1865 m. M. Valančius buvo davęs sutikimą Vilniaus cenzūros komitetui spausdinti religinio turinio knygas rusų raidėmis. Tačiau sutikimas buvo sąlyginis ir gali būti aiškinamas kaip delsimo taktika, nes viešai priešintis jau vien dėl to negalėjo, kad tuo metu buvo griežtoj policijos priežiūroj.
Išspausdinus pirmąsias knygas graždanka, 1866 m. pradžioje M. Valančius jau protestavo valdžios įstaigose ne tik dėl turinio klaidų, bet ir dėl to, kad „rusų raidės netinkamos kai kuriems lietuvių kalbos garsams išreiksti”. 1866 m. birželio 12 d. rašte Kauno gubernatoriui M. Valančius aiškiai pareiškė: „Taigi aš pripažįstu negalimu dalyku spausdinti rusų raidėmis žemaitiškają Evangeliją kaip Šv. Rašto knygą dėl to, kad turiu griežtą pareigą rūpintis, kad ta knyga nebūtų pagadinta”. Tikrovėje spaudos draudimas buvo tik viena iš daugelio Muravjovo pacifikacijos priemonių, kurios ne tik liaudžiai, bet ir pačiam vysk. M. Valančiui sudarė įspūdį, kad „artinas valanda, kokios Lietuviai su Žemaičiais nuo amžių neprityrė”. Sąlyginis graždankos aprobavimas anaiptol nereiškė jokio palankaus asmeninio nusistatymo, bet buvo tiesiog apspręstas vyskupo padėties. Jau 1864 m. vasarą pasikalbėjime su
Muravjovu M. Valančius prašė padaryti išimtį bent maldaknygėms. 1867 m. kovo 11 d. prašė Kauno gubernatoriaus leisti lietuviškomis raidėmis išspausdinti Seną aukso altorių. Tuo būdu buvo parodytas ir praskintas kelias legaliai kovai už spaudos laisvę, kuriuo ir ėjo jo įpėdiniai žemaičių vyskupo soste (A. Beresnevičius, A. Baranauskas, M. L. Paliulionis), pasauliečiai šviesuoliai, net draudžiamoji spauda, raginusi liaudį rašyti peticijas carui. Toji legali veikla nebuvo visiškai bergždžia. Jos dėka 1876-1878 metais Petrapilyje išleistos 6 lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis, įtraukta rusų šviesuomenės dalis kovon už lietuviškos spaudos laisvę, išleista eilė reikšmingų mokslo veikalų ir tuo būdu bent
simboliškai sulaužytas vietinės administracijos aklai vykdomas spaudos draudimas. Įdomu pastebėti, kad šiose legalios kovos priemonėse atsispindėjo panašus prieštaravimas, kaip jos pirmatako vysk. M. Valančiaus legalioje veikloje. Antai, „Varpas” 1899 m. rašė: „Jeigu tik nebūtų buvę to raidžių klausimo, tai lietuvių tauta būtų ramiausia visų Maskolijos tautų”. Ten pat lojalumą carui ir Rusijai stengtasi tiek pabrėžti, jog svajonės apie nepriklausomą Lietuvą pavadintos „nepagrįstu sunkiu kaltinimu”. Tuo pa-
čiu tikslu panašiai rašė T. Sargas 1900 m.: „politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę. „Sargiečiai”, o su jais visa konservatyviška „lig kaulų smegenų Lietuva, pripažįsta Rusijos ciesorių už tikrą savo valdoną; nuo Rusijos nerūpina skirtis, tik reikalauja ir reikalaus godojimo mūsų tautystės ir katalikystės”.
Tai buvo žodiniai pareiškimai, reikalingi ir naudingi siekiamam tikslui. Daug aiškesni buvo tų pačių veikėjų nelegalios veiklos motyvai ir pareiškimai.
Jau po 1831 m. sukilimo per „žaliąją” sieną iš užsienio Lietuvon buvo gabenama slapta literatūra. Pats M. Valančius dar prieš spaudos draudimą, būtent, 1860 m. Klaipėdoje su kun. Zabermano pagalba išleido Apej brostwas blaivistes, nes Vilniaus cenzūra nebeleido tos brošiūros Lietuvoje pakartoti. Spaudos draudimui įsigalėjus, šiuo keliu plačiai pasinaudota. Ypač didelį vaidmenį atliko vyskupo M. Valančiaus Mažojoje Lietuvoje 1867-1869 slaptai išspausdintos ir visame krašte plačiai pasklidusios kurstomosios brošiūros (Apie sielavartus bažnyčios šventos, Iš tamsybės ved tiktai kelias teisybės, Perspėjimas, Vargai Bažnyčios Katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose ir kt.), kuriuose nurodyta, kaip priešintis rusinimui ir tikybos persekiojimui: neatiduoti žandarams senųjų knygų, iš jų slaptai mokyti vaikus lietuviško rašto, neimti knygų imaskoliškomis raidėmis, jas deginti, pirkti Tilžėje spausdinamas lietuviškas knygas ir panašiai.
Ryšium su tuo 1870 m. iškelta pirmoji didelė draudžiamosios spaudos platintojų byla, kurioje nukentėjo eilė žemaičių kunigų ir jų bendradarbiai. Per pirmuosius du spaudos draudimo desimtmečius kunigija, vykdydama savo įtakingojo ganytojo nurodymus, vadovavo draudžiamosios spaudos platinimui ir sukūrė visą kraštą apėmusį knygnešių sąjūdį. Vargiai kada istorijoje kontrabanda patarnavo kilnesniam reikalui, kaip šioje lietuvių tautos kultūros kovoje už spaudos laisvę. Kunigas Zabermanas už gautus iš vyskupo M. Valančiaus pinigus įtaisė pirmą lietuvišką knygų leidyklą Mažojoje Lietuvoje ir ligi 1888 m. įvairiose vokiečių spaustuvėse Tilžėje ir Karaliaučiuje spausdino paties M. Valančiaus ir kt. parengtas spaudai knygas, o taip pat kartojo prieš spaudos draudimą išleistų knygų leidimus (V. Biržiška). Nuo 1875 m. lietuviškų knygų frontą žymiai sustiprino užsimezgusi JAV lietuvių spauda. Dar labiau praplatėjo šis ba-
ras 1883 m., pasirodžius „Aušrai“ ir pradėjus veikti apie ją susitelkusiam naujosios šviesuomenės tautiniam sąjūdžiui. Tolydžio kisdama savo pobūdžiu ir apimtimi, stiprėdama ir gilėdama, spaudos kova iki galo esmėje liko valančinis pasipriešinimas, vedamas visomis įmanomomis legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis.

Spaudos draudimo padariniai

Mėginimas įvesti rusiškąjį raidyną nepadėjo pirminiam šios reformos tikslui - suartinti lietuvius su
rusais, bet priešingai juos išskyrė į du nesutaikomai kovojančius frontus. Pats Muravjovas, kraujuje nuskandinęs paskutinį bendrą lietuvių ir lenkų žygį ginklu atkovoti valstybinę nepriklausomybę, per-
kėlė kovą į tokią sritį, kuri giliausiai palietė lietuvių liaudies mases, jas sukurstė ir sumobilizavo nesutaikomam pasipriešinimui. Pavojus tikėjimui neleido daryti jokių nuolaidų, o likti be spaudos, kai jos poreikis baudžiavos pančių nusikračiusioj liaudyje nuolat didėjo, buvo irgi neįmanoma. Caro valdžia anksti įsitikino, jog prievarta savo raidžių ir spaudinių negalima brukti, todėl visą dėmesį sutelkė į draudžiamosios spaudos persekiojimą, pasitikėdama savo galybe, o spaudos draudimą atšaukti daug kuo trukdė baimė netekti prestižo. Nors užtrukusi ir daug sunkių išmėginimų atnešusi spaudos  draudimo kova pasibaigė pasipriešinusiųjų pergale, „lietuviškojo Dovydo pergale prieš rusiškąjį “Galijotą” (J. A. Herbačiauskas). Kovoje išaugo ir subrendo naujos visuomeninės jėgos: gimė spauda, apie kurią spaudos draudimo pradžioje nė nesvajota; iškilo save atradusi sąmoninga lietuvybė; niekad neišblėsęs
valstybinės nepriklausomybės troškimas gavo naują akstiną. Liaudies ir šviesuomenės darnios  pastangos kovoje už spaudą atbaigė istorinį lietuvių tautos atgimimo vyksmą. Pasipriešinimas spaudos draudimui liaudies mases imunizavo rusinimo politikos atžvilgiu.
Kaip kiekviena kova, taip ir pasipriešinimas spaudos draudimui pareikalavo daug aukų ir nukreipė nuo tiesioginės kūrybos daug jėgų. Buvo nutraukta normalaus augimo raida, suvėlintas naujųjų apraiškų prasiveržimas visame tautinės kultūros plote.
Po Vilniaus universiteto uždarymo spaudos draudimas buvo antras toks sunkus smūgis, kuris sulaikė ir
pavėlino lietuvių tautos atgimimą. Ypač skaudi padėtis, kaip nurodo M. Riomeris, buvo pirmame  spaudos draudimo dešimtmetyje, palikusiame spragą visoje raidoje. „Dvidešimčia metų atsilikusi pasaulietinė lietuviškoji knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulėtino ir bendros lietuvių kultūros augimą”
(V. Biržiška). Tuo pačiu lietuviai atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje negu kitos carinės Rusijos jungą nešusios tautos. Su XIX a. pradėjusi augti lietuvių kultūrinė kūryba buvo spaudos draudimo staigiai sustabdyta kaip tik tuo metu, kai visuomenės ir ūkio demokratizacijos eiga, ypač baudžiavos  panaikinimas, kūrė palankias sąlygas tautinei individualybei vystytis ir stiprėti plačiuose liaudies sluoksniuose.
Spaudos draudimas ne tik sukliudė tautinio atgimimo vyksmą, bet neigiamai paveikė ir tautinių santykių raidą Lietuvoje. Pats draudimas, kaip nutautinamoji priemonė, savaime aštrino lietuvių ir rusų santykius.
„Kiekvienas maskolius skaitomas špiegu, ieškąs uždraustų knygų” - taip apibūdino lietuvių nuotaikas 1899 m. „Varpas”. Dar daugiau buvo supainioti lietuvių-lenkų santykiai. Agresyvus rusinimas, kurio regi-
ma išraiška buvo spaudos draudimas, dalį dvasininkijos ir šviesuomenės dar labiau pastūmėjo šlietis prie lenkybės. Lenkėjimas sparčiai vyko pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos pakraščiuose, kur sunkiau pasiekdavo užsienyje spausdintas lietuviškas žodis. Spaudos draudimo laikotarpis ypač išryškino faktą, kad istoriniame rusų-lenkų ginče lietuvybė nebuvo „tertius gaudens” (M. Riomeris).
Spaudos draudimo kova ne tik lietuvių tautos istorijoje užima reikšmingą vietą. Visuotinei tautų ir žmonių istorijai jos indelis tuo svarbus, kad akivaizdžiai pademonstravo dorinės jėgos pergalę prieš brutalią prievartą. „ai yra išrodymas to fakto, kad kiekviena prievarta neatsiekia savo tikslo ir suteikia net priešingų išdavų, jei jai sugebama pasipriešinti ir nesusidemoralizuojama oportunistiškam servilizme” (St. Šalkauskis). - „Spaudos draudimo istorija Lietuvoje dar tebelaukia savo tinkamo įvertinimo ir gausių tyrinėtojų.

Literatūra ir šaltiniai:

  • V. Kornilov, Russkoja delo v severo-zapadnom kraje 1901;

  • J. Tumas, Lietuvių literatūra rusų raidėmis 1924 ;

  • J. Baudouin de Courtenay, Kwestya altabeta litewkiego w panstwie Rosyjskiem i jej rozwiązanie 1904;

  • M. Romer, Litwa 1908;

  • V. Biržiška, Lietuvių golgota (Mūsų žinynas 1921);

  • J. Totoraitis, Lietuvos atgijimas 1921;

  • J. Basanavičius, Spaudos 1864 uždraudimas 1924;

  • Alekna, Vysk. Valančius 1924;

  • Milukas, Spaudos laisvės ir Amerikos liet. organizuotės sukaktuvės 1926;

  • P. Ruseckas (red.), Knygnešys I-II 1926-28;

  • M. Valančius, Maskoliams katalikus persekiojant 1929;

  • Vaižgantas, Aušrininkai, šviesininkai (Raštai XII 1929);

  • V. Biržiška, Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda 1929;

  • St. Šalkauskis, Spaudos draudimo pamoka lietuvių tautai (Židinys 1929);

  • J. Bersinš, Mėginajums ievest krievu burtus leišu un latviešu rakstos 1930;

  • Šlikas, Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe 1921;

  • Rimka, Lietuvių tautos atgimimo pagrindai ir „Auszros“-„Varpo“ gadynės (1883-1893) socialeko-
    nominiai raštai 1932;

  • J. Matusas, Apie lotyniškų raidžių draudimą lietuviškiems spaudiniams (A-thenaeum 1933);

  • K. Korsakas, Mėginimas įvesti rusų raides į lietuvių ir latvių raštus (XXVII knygos mėgėjų metraštis I 1933);

  • V. Kaupas, Die Presse Litauens I 1934;

  • K. Šalkauskis. Bylos dėl spaudos liet. raidėmis (Telsė 1935);

  • J. Stakauskas. Vysk. M. L. Paliulionis ir lietuviškasis klausimas (Židinys 1939);

  • K. Grinius, Atsiminimai ir mintys 1 1947;

  • M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias I-II 1952-53;

  • K. J. Čeginskas, La renalssance nationale des Lituaniens. Essai d'hlstolre sociologigue 1958 (dis. Strassbourge, rankraštis);

  • V. Bagdanavičius, P. Jonikas ir J. Švaistas-Balčiunas (red.), Kovos metai dėl savosios spaudos 1957;

  • V. Biržiška. Praeities pabiros 1960. K. J. Čeginskas“