Pavažiavus į pietvakarius nuo Šiaulių link Kelmės, keliukas per mišką pasuka į Kurtuvėnus. J. Biliūnas apsakyme „Keliu“ rašė:

„Iššokau Bubiuose iš diližano ir pasukau pas savo draugą, kuris Kurtuvėnų grapo vaikus mokė. Seniai buvau jį bematęs: norėjau su juo apie spaudą, apie literatūrą paplepėti…“ Tada J. Biliūnas keliavo pas Povilą Višinskį, kuris mokė grafo Pliaterio-Zyberko vaikus. Pakeliui jis gėrėjosi besitęsiančiais miškais, dailiu kloniu, apylinkės milžinu Girninkų kaimu, žilos senovės ąžuolu, plačiai sužydėjusiomis pievomis - visa tai rašytojas įvardijo kaip gražiausią pasaką. Šis apylinkių grožis, kad ir kiek pasikeitęs, išliko iki šių dienų.

Kurtuvėnų žmonės puoselėja ano meto knygnešių Onos Butkutės (g. 1870 m. Kurtuvėnuose), kuri su broliu Jonu užsiimdavo ir draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu, atminimą. Butkai draudžiamą spaudą gaudavo iš knygnešių Meškauskio, Vitkauskių, kunigo Tuškevičiaus, Gedgaudo. Meškauskui už knygų platinimą teko gana ilgai sėdėti kalėjime. Stasys Butkus yra pasakojęs, kad jo tėvui platinti lietuviškas knygas dažnai įduodavo ir P. Višinskis. Slaptas knygų sandėlis buvo pas Vitkauskius. O. Butkutė draudžiamą spaudą nešiodavo krepšyje su dvigubu dugnu.

Kurtuvėnai žinojo savo knygnešius, bet caro žandarams jų neišduodavo.

Po to, kai buvo grąžinta lietuviška spauda, Kurtuvėnų žmonės nutarė įamžinti knygnešių atminimą. 1905 m. balandžio 24 d., minint lietuviškos spaudos atgavimo pirmąsias metines, ant Girninkų kalno buvo pastatytas aukštas kryžius, kuriuo pasirūpino „ir ponai, ir kunigai, ir sodiečiai, ir seni, ir jauni, moterys ir vaikai. Kas pinigus, kas ąžuolą davė, kas akmenis ritino ar vandenį nešė, nes kalnas arkliais neužvažiuojamas, o seneliai nors meldėsi, kitiems besidarbuojant“ (Kurtuvėniškis. „Vilniaus žinios“, 1905, nr. 123).

Per Atvelykį susirinko per 1000 žmonių/ Kryžių šventino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris dirbo netolimoje Micaičių bažnytėlėje.

Pagal senųjų žmonių prisiminimus, kryžių nuvertė 1938 m. Kūčių vakarą kilusi audra.

Lietuviškos spaudos atgavimo septyniasdešimtųjų metinių išvakarėse Kurtuvėnų krašto šviesuoliams kilo mintis pastatyti paminklą Kurtuvėnų apylinkės knygnešiams, P. Višinskiui.

Iš pradžių buvo planuojama paminklą pastatyti parke. Leidimo tam tuometinė sovietinė nomenklatūra nedavė. Girininko Enriko Mejerio, jauno skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio, skyriaus valdytojo Antano Buinevičiaus ir kitų šviesuolių rūpesčiu idėja nebuvo užgesinta - sumanyta paminklą pastatyti prie Kurtuvėnų mokyklos. Skulptorius V. Lukošaitis sukūrė paminklą. Ant jo nutarta iškalti P. Višinkio žodžius „Kilk ir kelk“.

Paminklo atidengimo iškilmės įvyko 1976 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Jose dalyvavo daug iškilių Šiaulių krašto žmonių, Lietuvos Mokslų Akademijos atstovų.

Prie Kurtuvėnų mokyklos šis paminklas tebestovi iki šiol.