Kiekviena tauta prisimena ir pagerbia žymiuosius savo žmones: visuomenės ir kultūros veikėjus ir gynusius jos laisvę bei nepriklausomybę - karius, sukilėlius, partizanus. Lietuvių tauta turėjo dar vieną svarbią grupę žmonių - lietuviškos knygos gynėjus spaudos draudimo metais carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje.
Įvykus antrajam, 1863 metų, sukilimui, okupantai pradėjo naudoti ypač brutalias priemones tautiškumui slopinti, lietuvių tautai rusinti. Uždraudžiamas knygų spausdinimas ir platinimas lotynišku raidynu. Valdiniuose lietuviškuose leidiniuose įvedamas rusiškas raidynas. Uždraudžiamos ir lietuviškos mokyklos. Taip buvo siekiama suduoti lemiamą smūgį ir lenkiškumui Lietuvoje. Tuo metu didžioji dalis bajorijos ir dvasininkijos, kaip labiau apsišvietusieji, buvo linkusi lietuvių tautą lenkinti: vartojo lenkų kalbą šeimose ir visuomeniniame gyvenime, bažnyčiose pamaldos buvo
laikomos tik lenkiškai. Caro administracija lietuvių tautą vadino gentimi, nesunkiai pasiduodančia lenkinimui, taigi atrodė, kad ji pasiduos ir rusinimui. Sprendėsi tautos likimas - ar bus Lietuva, ar "Severo-zapadnyj kraj" (Šiaurės-Vakarų kraštas).
Lietuvių pasipriešinimas spaudos draudimui jau buvo dėsningas ir neišvengiamas, brendo lietuvių tautinis atgimimas. Lietuviškos spaudos poreikis Didžiojoje Lietuvoje nulėmė jos spausdinimą Mažojoje Lietuvoje, taip pat slaptą gabenimą bei platinimą.
Ypač reikšmingas vaidmuo kovojant prieš rusifikavimą ir organizuojant ryžtingą pasipriešinimą spaudos draudimui, gimtosios kalbos vartojimo varžymui mokyklose ir bažnyčiose tenka Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Jis parengė ir išleido septynias politines brošiūras, kurios tuo metu buvo vienintelis šaltinis, informuojantis apie susidariusią sunkią padėtį. M. Valančius įkūrė pirmąją nelegalios spaudos leidybos ir platinimo organizaciją, veikusią 1867-1871 m. Iš 17 kaltinamų ir areštuotų organizacijos narių dešimt buvo jaunieji kunigai, septyni valstiečiai ir amatininkai.
Caro administracija įtarė, kad M. Valančius yra brošiūrų autorius ir pasipriešinimo organizatorius. Tik didžiulis vyskupo autoritetas, jo asmeninės ir diplomatinės savybės, tiesioginių įkalčių stoka padėjo išvengti arešto. Organizacijos narių suėmimas ir ištrėmimas nesustabdė lietuviškos spaudos leidybos, platinimo, slaptų mokyklų organizavimo. Po keleto metų Užnemunėje kun. M. Sederevičius subūrė naują spaudos leidimo ir platinimo organizaciją. Šiek tiek vėliau susikūrė didelė Garšvių knygnešių draugija ir kt.
"Aušros" pasirodymas 1883 m. suaktyvino pasipriešmimą spaudos draudimui ir rusifikacijai. Pagausėjo pasaulietinės ir konfesinės inteligentijos, ryžtingai atsisakiusios lenkiškumo ir įsitraukusios į spaudos platinimo organizavimą bei knygnešystę (V. Kudirka, V. Putvinskis, G. Petkevičaitė ir kt.). Draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo sąjūdį rėmė visi lietuvių tautos sluoksniai. Nepaisant caro administracijos represijų, gausėjo knygnešių, spaudos platintojų, slaptųjų mokyklų ir mokytojų - daraktorių. Spaudos platinimas sustabdė ne tik tautos rusinimą, bet ir lenkinimą.
Slaptosiose lietuviškose mokyklose buvo mokoma tik lietuviškai. Žmonėms reikalaujant, vis labiau pradėta vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose. Daugėjo jaunų lietuvių kunigų, kurie bažnyčiose įvedė  lietuvišką kalbą. Deja, Rytų Lietuvoje tai buvo tik retos išimtys (S. Gimžauskas, K. Jagminas, A. ir J. Burbos ir kt. ). Lietuviškos kalbos įvedimo bažnyčiose nepalaikė bažnytinė šio krašto hierarchija, išskyrus vyskupą A. P. Audzevičių (Audzijonį). Skaudūs sulenkinimo padariniai išliko ir praėjus  daugeliui metų. Vilniaus krašto okupacija 1920-1939 m. sudarė ypač palankias sąlygas tolesniam lenkinimui.
1994 metais išleistoje knygoje "Knygnešių laikai, 1864-1904" dr. V. Merkys, remdamasis šiuo metu jau prieinamais gausiais archyviniais šaltiniais ir kitų knygnešystę nagrinėjančių istorikų medžiaga, ją išanalizavęs ir apibendrinęs, nušvietė lietuvių spaudos draudimo istoriją (priežastis, sumanytojus, įgyvendinimo priemones).
Knygoje aprašytas lietuvių tautos pasipriešinimas, ypač knygnešių veikla, spaudos rėmėjų draugijos ir slaptosios mokyklos. Antroje tais pačiais metais išleistoje informacinėje knygoje "Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864-1904" dr. V. Merkys pateikė duomenis apie 2854 žmones, įkliuvusius su draudžiamąja spauda (knygnešius ir skaitytojus), kuriems caro administracija taikė vienokias ar kitokias sankcijas, buvo užvedusi bylas. Kaip ir kovose už laisvę, taip ir kovoje už lietuvišką knygą buvo žuvusiųjų, sužeistų, suluošintų, kankintų, įkalintų, tremtų net į tolimąją Jakutiją, susirgusių psichinėmis ligomis. Bet ne visi knygnešiai ir spaudos laikytojai įkliuvo. Manytume, kad neįkliuvusiųjų buvo gal net daugiau. Tai liudija daugybė pavardžių atsiminimuose, kuriuos surašė knygnešiai, jų artimieji ir juos pažinojusieji. Kai kurių knygnešių buvo žinomi tik vardai arba slapyvardžiai. Daug pavardžių taip ir nuėjo į nebūtį, nes spauda buvo platinama nepaprasto persekiojimo sąlygomis. Buvo baudžiama ne tik už pasaulietinio turinio knygelę ar maldaknygę, bet ir už religinį paveikslėlį su lietuvišku užrašu.