Šviesūs Gabrielės Petkevičaitės kaip auklėtojos bei žmo­nių užtarėjos darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnes reikšmės, negu literatūriniai jos kūriniai.

Taip rašė V.Mykolaitis-Putinas („Naujoji Lietuvių Literatūra“).

 

Petkevičaitė yra kilusi iš inteligentiškos pasiturinčių ba­jorų šeimos. Ji gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare, Smilgių parapijoj, Kauno gub. Jos tėvas, d-ras Jonas Leonas Petkevičius, buvo išėjęs ankštąjį medicinos mokslą Kijevo universitete, o motina, Malvina Chadakauskaitė,—baigusi Vilniaus gimna­ziją. Namų kalba buvo lenkiška, bet ir lietuviškai visi namiškiai mokėjo. Tad ir Gabriele iš pat ma­žens turėjo progos išmokti lietuviškai.

Namuose vyravo griežtai demokratiška dvasia. Pats daktaras  Petkevičius savo tarnus gerbė ir mylėjo, laikė juos savo padėjėjais, lygiais sau žmonėmis. Dėl perdėto demokratiškumo kartais tekdavo vaikams net nukentėti: tėvas versdavo bučiuoti į koją už­gautą tarną. Gi "bajoras"—buvo laikoma paniekos žodžiu, dėl to, kad bajorai valstiečius nelaikė žmo­nėmis. Gabrielė iš pat mažens buvo taip gyvai per­siėmusi tomis demokratinėmis idėjomis, jog dar visai jauna mergaitė būdama—kirto savo bendra­klasei antausį, kada ši pasakė, jog bajorai ir vals­tiečiai yra kilę iš skirtingo Adomo!

"Tas ne inteligentas, kuris netarnauja savo liau­džiai,'' sakydavo d-ras Petkevičius. Ieškodama tam giliam savo tėvo demokratizmui šaknų, pati Gabrielė vėliau rašė:

            „Ar todėl, kad senelė (tėvo motina) buvo sodietė, ar gal todėl, kad tėvelio profesija versdavo jį nuolat susidurti su skurstančia liaudimi, o gal todėl, kad tėvelis iš Kijevo universiteto buvo parsivežęs tos rusų inteligentijos tada vyravusios liaudiškos nuotaikos, gal iš to viso tas mūsų namų demokratizmas.“ („Iš mūsų vargų ir kovų“ )

„Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet ne apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, ne vienas, įėjęs į mūsų namus nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs.“ („Lietuva“, 1927 m. liepos 27 d.)

Gabrielė yra gimusi tais metais, kai Suvalkų krašte buvo panaikinta baudžiava. Taigi, kai įvyko paskutinis lietuvių-lenkų sukilimas, ji buvo vos dviejų metų amžiaus. Vienok gana gyvai ji atmena tuos "barzdotus vyrus su šautuvais," kurie rinkda­vosi jos tėvo dvare. Už rėmimą sukilėlių, rusai buvo jos tėvą suėmę, bet vėliau paleido. D-ras Petkevičius išlaikė savo atmintyje daug gyvų įvykių iš 1863 metų sukilimo.

            Šeštus metus Gabrielei beeinant, jos tėvai persi­kėlė į Joniškėlį; tėvas gavo miestelio gydytojo vietą. Čia Gabrielę dvejus metus (1866-68) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivins­kis. Mokėsi ji dar pas savo gimines dvarininkus, o vėliau jos tėvas samdė savo vaikams privatinį mo­kytoją. Nuo pastarojo Gabrielė išmoko matemati­kos ir rusų kalbos.

Tada tėvas nuvežė ją i Mintau­jos privatinę baroniečių liuteronių mokyklą, kurio­je ji išmoko, be kita ko, vokiečių kalbos ir istorijos. Per tris metus Gabriele ją baigė su liaudies moky­tojos teise Bet čia perdaug griežtos auklėjimo prie­monės, ypatingai taikomos jai dėl to, kad Gabrielė nebuvo liuteronė—padarė jos sveikatai nepataiso­mos žalos: gavo strėnų tuberkuliozę, pradėjo jai krypti nugarkaulis. Pradžioje tėvas nekreipė į tai dėmesio, nes buvo perdaug savo praktika ir šeimos auklėjimu užimtas. Pati Gabrielė irgi rimtai į tai nereagavo, rūpinosi vien mokslu. Dar du metu ji studijavo aukštesnėje Mintaujos mokykloje, o 1878 m. išlaikė brandos (matūros) kvotimus prie gimna­zijos. Tačiau toliau mokytis ją neleido ir ji sugrį­žo Į Joniškėlį, kur tėvas per 37 metus vertėsi gydy­tojo praktika. Dėl nugarkaulio sužalojimo ji visam amžiui pasiliko luoša.

Gabrielei devynerių metų esant, ištiko ją pirmoji didžiulė nelaimė: mirė jos mylima motutė (beslaugydama ligonius ji užsikrėtė dėmėtąja šiltine). Mo­tinai mirus, tėvas Gabrielei, kaip vyriausiai dukte­riai, pasakė, kad ji dabar turinti būti "motina" ke­turiems savo broliams ir sesutei, nes jis pats netu­rėjo laiko nei paglostyti vaikų. "Motinai mirus, namuose šeimininkavo teta Regina, tėvo sesuo, neperprotingiausia senmergė, fanatikė, davatka." (J. Dektoraitė, "Kultūra," 1936 m. 3 nr.).

Kiek paaugėjusiai Gabrielei teko būti namų šei­mininke, jaunesniųjų brolių ir sesutės globėja, tėvo vedamoj ligoninėj slauge ir vaistinės vedėja. Visą ambuliatorijos darbą tėvas jai pavedė tvarkyti. Taigi darbo jauna Gabrielė turėjo iki kaklo! Be to, dar 1880 m. ji lankė Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare, bitininkystės kursus, kuriuos baigė į pusę metų.

O ir visuomeniniam darbui ji laiko surado. 1889 m. ji parašė "Bičių knygelę," kuri, betgi, žuvo ne­išleista. Pamėgusi bičių komunalį gyvenimą, ir pati pasirinko sau slapyvardę—"Bitė."