JONAS BASANAVIČIUS II

  

     

 

 

 

 

 

1882 m. dr. J. Basanavičius Lietuvių Moks­lo Draugijos steigimo reikalu „Lietuviškoje Ceitungoje" parašė šitokio turinio straipsnį:

 

„... būtinai rei­kia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu metai iš metų nyksta ir nyksta. Šio mūsų kalbos ny­kimo priežastis yra ypačiai ta, kad mes ne­turime savo mokyklų, kuriose būtų mokama lietuviškai, taip pat neturime kitokių pasauli­nių knygų, iš kurių būtų galima mokiniams mokytis ir šviestis...

Tiesa, turime pripažinti, kad atsirado ir to­kių žmonių, kurie sako, jog lietuvių kalba vi­siškai išmirs ir neliks gyva, bet mes tiems skystapročiams negalime tikėti. Jeigu mes tu­rime viltį, jog Lietuva išliks gyva, tai kuo gi mes tą viltį galime patvirtinti ?... Visi mūsų kaimynai, jei tik įmanytų, mūsų kalbą šluote iššluotų. Vokiečiai per savo vokiškas mokyklas mus verčia vokiečiais, maskoliai pageidauja, kad mes pasidarytumėm maskoliais, o lenkai susiriesdami mus gundo nuo jų nesiskirti, kalbėdami, jog lietuviai ir lenkai tai vis vien, ir jog lietuviai todėl turi tapti lenkais. Dėl to nuo savo kaimynų nė jokios pagalbos nelauki­me. Šiandien kiekviena pasaulio giminė, kad galėtų tai viena kitai akis išgnaibytų, nes to mat reikalauja jų aukštoji politika. Kur gi pa­galbos mums reikės ieškoti ? Pirmiausia ne nuo mūsų kalbos marintojų: jie mums vargu padės. Todėl visą savo lūkestį turime padėti patys į save, nes jei žmogus pats savęs negelbės, tai ir Dievas jo negelbės.

 Bet kaip gi mums save ir savo kalbą gelbėti? Į šį klausimą jau atsiliepė ponas Sauerveinas (Zauerveinas- red.): steigkime sekmadienines mokyklas ir raginkime, kad mūsų vaikai no­riai lankytų jas ir mokytųsi lietuviškai; steigkime mokslo draugiją, kuri galėtų atgabenti į Lietuvą mokslo šviesą.

1880 m. į tą laišką, kurį pasiuntėme kaize­riui karaliui lietuvių kalbai apginti, buvo su­rinkta 16.400 vardų. Ar negalėtų tiek susirink­ti iš mūsų Lietuvos ir įstoti į mokslo draugi­ją? Gal ir daugiau atsirastų, ypačiai jei pasi­tikėtų ir Rusijos Lietuvos lietuviais. Juk ir jie atsilieps, o tenai gyvena apie 2 milijonai mūsų brolių. Tegu susirinks tik 10—15 tūkstančių vardų, kurie po vieną markę sudės, tuojau bus gražus skatikas, kurį bus galima skirti mokykloms, švietimui, knygų leidimui. Aš šiam dalykui skiriu 300 frankų; tikiuos atsiras ir duosnesnė ranka, kuri tą mūsų darbą norės pa­remti. Tikėkime.

Steigkime nelaukime. Per metus markė tai menkas pinigas. Skatiko ne­sigailėkime: jei kalba išliks gyva, išliks ir Lie­tuva, kalbai išnykus, nebus Lietuvos, nebus lie­tuvių. Ta draugija steigiama mūsų kalbai ap­ginti ir išlaikyti. Neužmirškime broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvų daugiausiai turime my­lėti savo tėviškę Lietuvą; mūsų garbingų seno­lių palikimą, mūsų garbingą brangią kalbą tu­rime gerbti ir saugoti, kad ji neišnyktų...

Triūskime broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei lietuvių kalba bus pasidariusi tvirta, jei per mūsų dar­bus atgis Lietuvos dvasia, tada mums ir ka­puose bus lengviau smagiau ilsėtis, o mūsų dvasia gėrėsis kartu su probočiais, stipriais Lietuvos gynėjais ir mylėtojais savo darbu".

Iš šių žodžių matyti, kad dr. J. Basanavičiui Lietuvių Mokslo Draugijos steigimas jau rūpėjo „Aušros" laikais. Jis jau tada ieškojo ke­lių, kuriais būtų galima lietuvių tautą išvesti iš mirtinai pavojingo apsnūdimo ir čia svar­biausia priemone laikė Lietuvių Mokslo Drau­gijos įsteigimą.

1905 m. sužibėjus rusų valdomoje Lietuvo­je bent kiek daugiau politinių laisvių, Lietuvių Mokslo Draugijos steigimo reikalas įgijo dar konkretesnę formą. Apie ją spaudoje ir susi­rinkimuose galėjo pasisakyti daugiau lietuvių inteligentų, kurie jau konkrečiai galvojo apie specialią istoriškai archeologinę arba istoriškai etnografinę mokslo draugiją. Po įvairių disku­sijų spaudoje ir šiaip įvairiuose pasitarimuose buvo prieita prie bendro visų mokslų draugi­jos vardo ir jau tais pačiais 1905 m. buvo pa­daryti pirmieji žingsniai Lietuvių Mokslo Drau­gijai organizuoti.

        Iš šios knygos, parašytos 1938 metais, teksto raskite, kokia buvo Dr.J.Basanavičiaus viso gyvenimo svajonė ir ar ji išsipildė. Kaip ši svajonė susijusi su užrašu ant Jo paminklo Vilniaus Rasose? DĖMESIO: KONKURSAS tik J.Basanavičiaus vardo mokykloms – iki 2010 metų Knygnešio dienos laukiame rašinių (3-5 psl.). PRIZAI – geros knygos.

Per Vilniaus lietuvių vakarą, vaidinimui pasibaigus, už sce­nos susirinko 20 lietuvių veikėjų su dr. J. Ba­sanavičium priešakyje tos draugijos steigimo aptarti. Kitą dieną beveik tie patys žmonės su­sirinko Jono Vileišio bute ir išrinko įstatams paruošti komitetą, į kurį įėjo dr. J. Basanavičius, P. Matulionis, J. Jablonskis, J. Vileišis ir kun. dr. J. Stankevičius. Nors įstatai buvo ir greit paruošti, tačiau dėl suiručių jų patvirtini­mas kiek užsitęsė. Tuos įstatus komitetas rusų vyriausybei išsiuntė 1906 m. gruodžio 2 d. Var­šuvos generalgubernatorius juos pasiuntė į Pet­rapilį vidaus reikalų ministerijai, kuri leido Vilniaus gubernatoriui A. Liubimovui juos pa­tvirtinti 1907 m. vasario 28 d. Tuo remiantis jau buvo galima šaukti Lietuvių Mokslo Drau­gijos steigiamąjį susirinkimą, kuris ir įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Vilniaus Kanklių salėje.

Lietuvių Mokslo Draugijos steigimo siela buvo dr. J. Basanavičius. Jis pirmajame susi­rinkime pasakė svarbią kalbą, plačiai nušvietė lietuvių tautos kultūrinę praeitį, nupasakojo steigiamosios draugijos uždavinius ir ateities darbus.

            Nariai steigėjai buvo šie: dr. J. Basanavi­čius, kun. J. Ambraziejus, G. Landsbergis, inž. J. Mašiotas, dr. J. Bagdonas, dr. S. Matulaitis, inž. P. Vileišis, dr. A. Vileišis, advokatas J. Vi­leišis, M. Davaina-Silvestravičius, A. Smetona  ir  P. Matulionis.

            Tų pačių 1907 m. rugpiūčio 18-19 d. buvo su­šauktas pirmas visuotinis draugijos narių su­sirinkimas, per kurį buvo priimti 47 nauji draugijos nariai, jų tarpe ir tos draugijos idėjos platintojas dr. J. Šliūpas. Tame susirinkime garbės nariais buvo išrinkti prof. Bezzenbergeris, mokslų akademijos narys A. Šachmato­vas, mokslų akademijos narys Fortunatovas, prof. Baudoinas de Courtenay, prof. kun. K. Jaunius ir prof. A. Leskienas.

Be to, nu­tarta buvo leisti savo žurnalą „Lietuvių Tau­tą", kurios redaktorium visą laiką išbuvo dr. J. Basanavičius.

Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimas buvo vienas pačių reikšmingiausių dr. J. Basanavi­čiaus darbų. Apie tokios draugijos steigimą jis svajojo visą savo gyvenimą.

 

                            Iš: Adolfas Nezabitauskis. JONAS BASANAVIČIUS,  Spaudos fondas, 1938 m.

                            Fotografuotinis leidimas,  Vilnius, Vaga, 1990