JURGIS BIELINIS

 

 

  

     

KUO GARSI  JURGIO  BIELINIO  TĖVIŠKĖ

 

Jei kas kada nors keliautų iš Biržų miesto į Lietuvos—Latvi­jos pasienį, į buvusį sienai pe­reiti Armaniškio punktą, arba vyktų į Latvijos teritorijoj esantį Skaistkalnės, seniau tarmiškai vadinamą Sinberku (Šenbergo) miestelį, tam neišvengiamai reikėtų pasirinkti tiesesnį Biržų— Suostų kelią. Keleivis, atlikda­mas šią kelionę, pasiektų buvu­sį Sebentiškio dvarą, paskui pri­važiuotų Suostus ir, nugalėjęs dar septynetą kilometrų, atsidur­tų Armanišky ant Nemunėlio kranto, kuris čia teka Lietuvos —Latvijos siena.

Kairiajame Nemunėlio krante, Lietuvos pusėje, nusileidus į upės slėnį, krisdavo į akį Velikonių dvaro ūkio trobesiai. Kad ir seniai, bet pavyzdingai pasta­tyti: erdvūs, presuoto molio, gerai įrengti tvartai, daržinės ir kiti ūkiškieji dvaro pastatai. Čia kadaise ponavęs baronas Grothusas, turėjęs daugelį dva­rų. Velikonyse mūsų senelė, mūsų motulės motutė ėjo bau­džiavą. Nepriklausomai Lietuvai kuriantis, šių žemių daug mažes­ni plotai priklausė latviui Ber­notui, naujoviškam dvarininkui, bet po Lietuvos žemės reformos mūsų senelės vaikaičiai drauge su kitais šio krašto mažažemiais pakeitė baronus ir užvaldė žiau­riems ponams kadaise priklau­siusius   žemės   plotus.

Dešinysis Nemunėlio krantas priklauso   Latvijai.   Čia yra   nutūpęs   Skaistkalnės miestelis  su   kito   kryžiuočio, barono Korfo   dvaru,   kuris   nežinia kaip tvarkėsi (čia    kalbu   apie tuos laikus, kada minėtas baronas valdė čia didelius žemės plotus, gražų dvarą su raudonų plytų erdviais rūmais, kuriuose pats negyvendavo). Kalnelyje baltavo graži, balta, proporcin­gų formų barokinė Skaistkalnės katalikų bažnyčia. Rodos, kažin kur esu skaitęs, kad šį gražų ir erdvų pastatą, savo lėšomis prieš kelis šimtus metų pasta­tęs Lietuvos bajoras Valavičius. Rusų imperijos laikais, kai nebuvo jokios valstybinės sie­nos tarp Lietuvos ir Latvijos, Nemunėlio vaga ėjo Kauno ir Kuršo gubernijų siena. Toji va­ga skyrė lietuviškai kalbančius nuo latviškai kalbančiųjų. Lietu­viai mėgo Skaistkalnės miestelį. Mėgo todėl, kad jame ketvirta­dieniais būdavo gan dideli tur­gūs, į kuriuos ir iš kairiojo Ne­munėlio kranto lietuviai „gaspadoriai" ir „gaspadinės" vykda­vo kai ko parduoti ir kai ko nusipirkti. Skaistkalnėje buvo keliolika šaunių smuklių. Tad ir pasižmonėti būdavo kur, nors Armaniškio (Lietuvos pusėje) karčiamninkas Mauša ne visus į Skaistkalnę   praleisdavo   —   mat, ir jo smuklė buvo neprasta. Be to, Skaistkalnėje būdavo garsūs Kanapinių atlaidai su mugėmis. Atlaidai tęsdavosi 40 valandų, o mugės valandų sau nesutrumpindavo. Į Rygą kelias ėjo   per Skaistkalnę. Iš čia buvo galima patekti į Jelgavą (Mintaują) ir Bauskę. Kito, patogesnio kelio į Rygą visas Biržų kraštas netu­rėjo; tad kas gi galėjo nežinoti Skaistkalnės?!

Privažiavęs Suostų bažnytkai­mį ir pasukęs per patį Suostų kaimą Ringaudų dvaro link, iš­važiavęs iš kaimo (kiek atokiau nuo kelio, kairėje pusėje, ke­leivis pamatytų vienkiemį. Sis vadinamas Jakulyne, nors oficia­lusis jo vardas Purviškiai. Gal kiemas  kadaise  buvo pelkių ir neišbrendamo purvyno supamas, todėl šiam vienkiemiui toks vardas ir atiteko, tačiau Suos­tų kaimo keliai būdavo daug purvinesni, ir jam greičiau būtų tikęs šis vardas.

Purviškių kie­mas — tai mūsų gimtinė. Bet kodėl jį dar ir Jakulyne vadin­davo, duomenų nėra. Kada nors čia gal gyveno koks nors Ja­kulis, tad nuo jo iš tolimos pra­eities žmonių kalboje, matyt, ir bus užsilikęs šis vietovės pava­dinimas.

Su suostiečiais mes kaimynai. Šiaurėj mūsų laukus nuo kaimo žemių skyrė platoka, smilgomis ir kitokiomis žolelėmis apžėlusi ežia, kurios, kaip ir visų ribų, niekas nedrįsdavo paliesti. Iš mūsų kiemo aiškiai matyti pats Suostų penkių ūkininkų kiemų kaimelis, arba, kaip pas mus sakytų, sodžius ir bažnyčia, ku­rios bokštai, pralenkę šimtame­tes išlėkusias liepas, kaip ož­kos rageliai, kyšojo tarp medžių viršūnių. Senoji Suostų bažnyčia mano atminime buvo vienbokštė, tai jos nė nesimatydavo tarp aukštų medžių. Darbštus Suostų klebonas kun. Stasevičius, didelis tolerantas, medžio­tojas, sunkios išvaizdos petin­gas vyras, dar mano atminime pastatė šią naują, daug gražes­nę medinę su pretenzijom į sti­lių ir išorinį grožį bažnyčią, kuri tad savo dviem bokštais pralenkė aukštąsias liepas. To­dėl kiekvienas iš kelių kilomet­rų galėdavo atspėti, kad čia, tuose medžių žalumynuose, baž­nytkaimio   esama.

Visai prasilenkčiau su manda­gumo   taisyklėmis,   jei   kiek   plačiau nepaminėčiau Sebentiškio dvaro, kuris mūsų tėvo gyveni­me suvaidino nemažą, o gal net ir lemiamą vaidmenį. Gal jis pastūmėjo tėvą į tuos kelius, kuriais jis vėliau daugelį metų ėjo. Be to, mūsų kiemo ganyk­los ir pievos su Sebentiškiu tu­rėjo bendrą sieną, tad buvome kaimynai. Bet ši aplinkybė yra menkniekis. Sebentiškis turi ki­tokį, didesnį garsą, tik maža kas  apie   tai   žino.

    Ar šis straipsnis padės jums įsivaizduoti, kas ir kaip ugdė Lietuvos knygnešių karalių?