Kilęs nuo Zapyškio, buvo smarkus lietuviškų knygų ir laikraščių gabentojas. Jis knygas vežte veždavo. Jis turėjo tokį arklį, kurį, atsimenu, vadindavo ne arkliu, bet - tėvu. Sakydavo: jeigu mane pas Naumiestį ar Slavikus knygas bevežant maskoliai nušautų, tai mano arklys vistiek pareitų į Zapyškį…

            Kiek tas žmogelis (Žitinevičius) knygų bei laikraščių iš Prūsų anais, spaudos draudimo laikais, į Lietuvą įgabeno, kiek jisai pavasariais ir rudeniais, žiemomis ir vasaromis Šešupės gilumą savo paties ūgiu išmieravo!?  Oi-oi-oi! Tai nė į jaučio odą nesurašysi. O kiek jis tur iš tų laikų atsiminimų...Tik vis neprisirengta, netur laiko surašyti... Apie J.Žitinevičių rašyta K.S. knygutėj „Amžinos Atminties Gabrys Žitinevičius“, kur štai ką randame:

            Tais laikais J.Žitinevičiaus nuo Zapyškio ligi Prūsų sienos, nuo Naumiesčio ligi Jurbarko visi takeliai buvo numindžioti ir taip, kaip savo kaime žinomi. Išvažiuos, būdavo, iš namų atsisveikindamas žmoną ir vaikus, nuvyks į pasienį, pereis per Šešupę, nuvažiuos į Tilžę, prisipirks visokių knygų, laikraščių, prisikraus atsišaukimų, atsigabens į pasienį, persigabens per Šešupę ir pro maskolių gaujas, pro pasienio sargus, pro besivalkiojančius po kaimus šmekerius (jų arba akcizininkų darbas buvo žiūrėti, kad degtinė, tabakas, degtukai būt atatinkamos rūšies, bet jie tankiausiai tikrais lietuviais išgamomis būdami ir knygininkus gaudydavo), žemsargius (tų pareiga būdavo žiūrėti tvarkos, kad kas nesipeštų, nevogtų, iš maskolių kariuomenės nebėgtų; bet jie taip pat ir knygininkus gaudydavo), žandarus ir pro šnipų šunaujas, rubežiais, paraisčiais, šuntakiais – parsiveš, būdavo prisikrovęs vežimą knygų ir tada jau leisdavo iš Zapyškio tolyn.

            Tokių knygų gabentojų buvo nemažai ir jų vieną kitą maskoliai begaudydami tankiai peršaudavo, suimdavo, knygas atimdavo, sumušdavo, į kalėjimą įkišdavo ir apie kokius metus pakankinę, į Maskolijos gilumą išgabendavo.

            Pasitaikydavo knygnešiams begabenant knygas prigerti Šešupėje, šlapiems peršalti  ir truputį pasirgus pasimirti...

                                                Liepukas

                                                Iš: Dr.K.Grinius. Varpo Metų Knygnešiai. Kaunas, 1924

        Skaitykite apie J.Žitinevičių ir pasakykite, tai ko gi į jaučio odą nesurašysi.

        Klausimai pastabiems skaitytojams:

1. Kodėl arklį knygnešys tėvu vadino?
2. Ar tik trys užkardos būdavo pasienyje? Kokie dar pavojai tykodavo knygnešių?
3. Ar į akcizininkų (šmekerių) tiesiogines pareigas įeidavo knygnešių gaudymas?
4. Kokių atsišaukimų parveždavo knygnešiai?

 

Vaidevučio Būdvyčio nuotrauka