Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

KAZIMIERAS ŪDRA

Prisiminimai apie Kazimierą Ūdrą ir Jurgį Bielinį.

Prisimenu Bielinį nuo šešerių savo amžiaus metų, kai jis užeidavo pas dėdę Kazimierą Ūdrą, jo bendradarbį, kai jie gabendavo lietuvišką spaudą iš Prūsų. Mano tėvas Dominykas Ūdras su šeima gyveno Panevėžyje. Vasarą mes, vaikai, gyvendavome pas tetą ir dėdę Garšviuose. Teta Augustina buvo netekėjusi ir gyveno su broliu Kazimieru svo ūkelyje. Kazimieras taip pat buvo nevedęs.

Prisimenu, kad vasarą apsilankydavo Bielinis. Teta jį vadindavo Bieliaku, Jurgiu, o mano vyresni broliai sakydavo, kad ministas atėjo. Dėdė su Jurgiu gerai nusiteikę šnekučiuodavo, klausydavo naujienų, o teta ruošdavo valgyti. Skaitydavo jie ir laikraštį. Mat, dėdė prenumeruodavo laikraštį, kurį mes su broliu eidavome į Vadaktėlius parnešti. Tada jau mokėjau perskaityti po žodį. Rodos, laikraštis vadinosi „Viltis“. 1915 m. vasaros pradžioje mano tėvas mirė. Dėdė Kazimieras pasidarė mūsų globėju. Tą kartą Bielinis pas mus išbuvo kokias tris dienas ir vis rašė. Kai jis išėjo, broliai skaitė paliktus kelis lapus prirašytus, subraukytus raudonu rašalu. Man dėdė paaiškino, kad Bielinis rašė į laikraščius.

Kartą žiemą ar rudenį jis pas mus nakvojo. Lempą uždegus mačiau, kad jis rožančių kalba. Kasmet jis pas Kazimierą užeidavo. Pėsčias į Vilnių keliaudavo. Kodėl jį Garšviuose ministru vadino? Gal todėl, kad Bielinis ėmė įrodinėti, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, laisva kaip senovėje. Vienas iš kaimynų išsitarė, kad lietuvių labai mažai mokytų, nebus iš ko ministrų pastatyti. Bielinis užriko: „Tu nežinai kiek mokytų, užteks, ir aš mokytas“. „Tai ir tu gali ministru būti?“. „Galiu“ - atsakė Bielinis. Visi nusikvatojo ir nuo to karto ėmė jį pravardžiuoti ministru.

Garšvių kaimas išsikirstė viensėdžiais – išsikėlė į „kolonijas“. 1917 m. jau gyvenom viensėdyje dėdės name. Prisimenu, vasarą Bielinis pas mus užėjo. Tada pas mus apsigyveno iš Vilniaus atvykusi Liudovika Volikaitė, kilimo iš Kudrėnų kaimo. Vilniuje ji vertėsi iš prekybos škaplieriais, rožančiais, medalikėliais, maldaknygėmis. Pati gražiai dirbo rožančius. Spaudos draudimo metais gyveno Garšviuose ir daraktoriavo. Net Bielinis savo sūnų Kiprą keliems menesiams buvo į Garšvius atvežęs jos globoj mokytis.

Bielinis buvo parengęs religinę brošiūrėlę „Maldos į šv.Jackų taikai išprašyti“. Bielinis skaitė taip raiškiai su intonacijomis, kad visos moterys – mano mama, Liudovika su Augustina – labai ašarojo. Jis susitarė Vilniuje su spaustuvininku Zavadskiu ir paprašė Liudoviką tą brošiūrėlę nugabenti spausdinti. Dalį spausdintų brošiūrėlių Liudovika apsiėmė parvežti į Garšvius. Brošiūrėlės išgulėjo dėdės troboje ant aukšto pastogėje ligi 1958 m., kol mano brolienė jas sukūreno, bijodama susilaukti iš ateistinės akcijos nemalonumų.

Daugiau Bielinis pas mus neužėjo. Dėdei kažkas pranešė, kad jis mirė sausio mėnesį ar vėliau, bet nesulaukė 1918 m. vasario 16-osios dienos.

Dėdė Kazimieras charakterizavo Bielinį, kad jis buvo staigus, griežtas, nenuolaidus, greit įsižeidžiantis – mažai su kuo sugyvenantis, bet labai sąžiningas, teisingas, na, ir nepalaužiamai siekiantis idealo – šviesti, gaivinti lietuvių tautą – liaudį, kurios kamienu laikė žemdirbį.

Su Kazimieru Ūdru Bielinis būdavo geri draugai. Kazimieras buvo ramaus, sugyvenamo būdo, nesikarščiuodavo, nemėgo prieštarauti, nutylėdavo ar pasišalindavo jei reikėjo nusileisti. Kazimieras buvo mokęsis metus Naujamiesčio prad. mokykloje. Kai stojo į mokyklą, gerai mokėjo lietuviškai skaityti, tad greitai išmoko ir rusiškai, bet rašyseną turėjo prastą, o aritmetikos gerai mokėjo keturis veiksmus su bet kokio didumo skaičiais; ir dar mokėjo nesudėtingus tūrius apskaičiuoti. Kazimieras domėjosi daugiau visuomeniniais reiškiniais, labai mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Nors Bielinis ir Ūdras buvo gerokai skirtingų būdų, bet interesai buvo artimi, todėl labai ir draugavo. Pas Kazimierą Ūdrą iš Garšvių kaimo ir iš apylinkės raštingi ir platesnių interesų vyrai užeidavo pašnekėti, naujienomis pasidalyti. Laikraštį užsisakydavo Garšviuose tik Kazimieras Ūdras. Jie buvo brangūs ir mažai buvo tokių, kurie laisvai skaitytų. Dauguma tik maldaknygę paskaitė.

Kai aš grįžau į Lietuvą iš Sibiro po 15 metų, dar buvo Garšvių apylinkėje žmonių, kurie prisiminė Bielinį ir Ūdrą. Nemėginau tada kalbėtis su žmonėmis apie praeitį, nes jiems ne tas rūpėjo. Be to, bijojo prasitarti apie tai, dėl ko pakviestų į NKVD pokalbiui. Vadaktėlių apylinkės senieji matė Bielinį, Ūdrą, prisiminė Tumą ir niekam neišpasakoję nusinešė į kapus gražią atmintį apie Lietuvos šviesuolius.

Ipolitas Ūdras iš: „Knygnešių krivulės“ Nr. 5 (Šviesa, 1990 vasario 20)