KIPRAS BIELINIS

 

 

  

     

 

NUOSTABAUS TĖVO NEPAPRASTAS SŪNUS

 

           „Kai ir vėl atėjo pavasaris, vieną dieną sutemus atvyko tėvas, pabuvo valandą, kitą namuose, paėmė mane iš lovos, ir prieš aušrą mudu iške­liavome. .. Taip tris vasaras su per­traukomis drauge su tėvu važinėjau po Lietuvą. Nuo ryto iki vakaro ke­lyje būdami, trumpam laikui užsuk­dami į kaimą, į kurio nors ūkininko, tėvo gero draugo ar pasitikėjimo verto pažįstamo kiemą poilsio, pasi­stiprinti ar šiaip platinamųjų raštų reikalu pasimatyti. Kad ir įdomios, bet nelengvos būdavo tos diena iš dienos trukusios kelionės. Tėvas bū­davo paskendęs savo mintyse, o aš nei problemų, nei spręstinų klausimų dar neturėdavau... Dvaras mums su tėvu būdavo visai svetimas, bet kai­mas visuomet atrodydavo artimas ir savas.,," Taip pirmojoj savo atsi­minimų knygoj „Dienojant", — rašo Kipras Bielinis.

Jo minimos vasaros buvo 1891, 1892 ir 1893 metų, o pats Kipras Bie­linis tuomet dar tebuvo tik 8—10 metų berniukas. Lietuva gi tais lai­kais buvo, anot poeto, tamsi ir juo­da, ir viską savo nagais suspaudęs laikė rusiškas erelis. Kovodamas su ta tamsa ir su tuo ereliu, Jurgis Bie­linis, Kipro tėvas, vadinamasis Lie­tuvos knygnešių karalius, apvažiuo­davo plačias Šiaurės ir Rytų Lietuvos sritis, dažnokai dar nuvykdamas ir į Žemaitiją bei pasiekdamas Tilžę ir Bitėnus. Jo kuklaus kaimiško veži­mo dugne buvo įtaisyta slėptuvė tuo­met draudžiamoms lietuviškoms kny­goms ir laikraščiams lotynų raidėmis.

Nuostabi Jurgio Bielinio asmenybė ir šakota jo veikla, deja, dar tebe­laukia talentingo romanisto ar dra­maturgo plunksnos, Įspūdinga, pa­vyzdžiui, būtų teatro scenoj pama­tyti, kaip Jurgis Bielinis, tas, galima sakyti, savamokslis lietuvis ūkinin­kas, prasčiokas, Paryžiuje įsiveržia į lenkų kongresą, kuriame dalyvavo ir vienas kitas tuometinės Lietuvos aristokratijos atstovas, ir lietuvių vardu pareikalauja panaikinti visus Liublino unijos ryšius ir atstatyti ne­priklausomą Lietuvos valstybę. Žino­ma, jis tuojau iš to kongreso išpra­šomas, bet tai buvo bene pirmas ir toks aiškus Bielinio lūpomis atgims­tančios lietuvių tautos pasisakymas dėl praeities ir dėl ateities.

Yra ir daug kitų įspūdingų scenų Jurgio, o vėliau ir Kipro Bielinių gy­venimuose, nes abu buvo dideli lie­tuviai patriotai, dideli kovotojai, ir jų žingsnius nuolatos sekė visokie pa­vojai. O su kovomis ir pavojais vi­suomet pinasi ir dramatiškumas. Ke­liasdešimt metų rusų žandarai gaudė Jurgį Bielinį, ir už jo sugavimą buvo paskirta nemaža suma. Tie patys žan­darai gaudė ir persekiojo ir Kiprą Bielinį, ypač už jo veiklą Lietuvos Socialdemokratų partijoj, už garsiuo­sius jo „pamokslus" 1905 m. Lietu­vos miesteliuose, už nelegalios lite­ratūros platinimą ir bendradarbiavi­mą joje. Nelaimei, Kipras Bielinis vėliau vis dėlto pateko į jų nagus ir jam buvo lemta patirti ir kelerių metų kalėji­mo kančias, ir Sibiro tremties var­gus...

Apie Kiprą Bielinį būtų galima pa­sakyti, kad tai buvo nuostabaus tėvo nepaprastas sūnus, tėvo darbų tęsė­jas. Kiprą Bielinį, kovotoją, visuome­nininką žandarai iš Lietuvos lygumų nuvedė keleriems metams į Rygos kalėjimą, vėliau į šaltąsias Sibiro tai­gas. Jis iki paskutinės savo gyveni­mo valandos išliko ištikimas savo jaunystės idealams, savo įsitikini­mams ir demokratinei Lietuvai.

Demokratinėj Lietuvoj iki 1926 m. pabaigos Kipras Bielinis buvo labai aktyvus politinėj veikloj: jis buvo visų Lietuvos seimų narys, vienas iš lietuviškosios socialdemokratijos va­dų, profesinių darbininkų sąjungų veikėjas ir t.t.  Socialdemokratų rei­kalais jis 1923 m. lankėsi ir JAV.  Po 1926 m. Kipras Bielinis buvo ypač aktyvus Lietuvos kooperatinių orga­nizacijų darbe, eidamas atsakingas pareigas. Užklupus Lietuvą sovietų okupantams, jis vienas pirmųjų  po­grindžio veiklos ir jos spaudos organizatorius. Taip pat jis vienas pir­mųjų VLIK'o kūrėjų, ilgametis jo na­rys ir finansų tvarkytojas.

Kilęs iš pačios Pakuršės, gimęs ir augęs Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Purviškių vien­kiemyje, trumpai mokęsis Jelgavoj, vėliau gi mokęsis ir ilgiau gyvenęs bei veikęs Rygoj, Kipras Bielinis nuo pat mažens nuolatos susidurdamas su latviais, puikiai mokėdamas jų kal­bą, pažindamas jų praeitį ir papro­čius, visą savo gyvenimą artimai su jais bendravo ne tik pačioj Lat­vijoj ar Lietuvoj, bet net Sibire ir JAV.

Dar prieš 1905 m. aktyviai pradėjęs veikti tuomet nelegalioj Lietuvos So­cialdemokratų partijoj, daugiausia Rygos lietuvių darbininkų kuopose, Kipras Bielinis uoliai bendradarbiavo ir partinėje spaudoje. Per visus savo veiklos metus socialdemokratai yra leidę daugybę visokiais vardais pa­vadintų periodinių ir neperiodinių leidinių tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir už jos sienų. Beveik visuose juo­se galima rasti K. Bielinio rašinių. Jis neturėjo tokios lakios plunksnos, kaip artimiausias jo idėjinis ir viso gyvenimo bičiulis inžinierius Stepo­nas Kairys, bet jo straipsniai, gražia kalba parašyti, analizuoja rimtus da­lykus.

K. Bielinis yra parašęs ir keletą knygų. JAV išleisti du didžiuliai jo atsiminimų tomai „Dienojant" ir „Penktieji metai". Juose autorius yra sutelkęs gana daug vertingos me­džiagos iš anų laikų Lietuvos Pakur­šės žmonių gyvenimo ir ypač iš 1905 m. revoliucijos, kurios vienas akty­viausių dalyvių buvo ir pats auto­rius.

Praleidęs keletą metų Sibire, kaip caro politinis tremtinys, K. Bielinis tikrai geriau žinojo sąlygas, tuos var­gus, į kuriuos ten pateko tūkstančiai lietuvių tremtinių 1941 m. ir 1944— 53 m. Tuo klausimu jis iš visur su­rankiojo medžiagą ir parašė knygą „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija". Ji 1963 m. buvo išleista JAV.

Nepriklausomoje Lietuvoje K. Bie­linis buvo parašęs ir „Spaudos Fon­das" išleidęs knygas „Dėl ateities" ir „1905 metai".

 

Kipras Bielinis mirė 1965 m.

 

P. S. Dabar Lietuvoj K. Bielinio Raštų išleidimu rūpinasi Jurgio Bie­linio vaikaitis, Jurgis Algirdas Bielinis.

Sutrumpintas straipsnis perspaus­dintas iš „Sėjos", leistos JAV.

 

                        Parengta pagal A.Mingio publikaciją  iš “Ūkininko” atminties, 1996