Tai buvo 1900 metais. Neseniai buvau ište­kėjusi. Gyvenome Šlaveitų dvarely pas mano tėvus. Kartą mano vyras, įeidamas iš gretimojo kambario, tarė:

          — Surankiok visas lietuviškas knygas ir laik­raščius, reikia tuojau kur paslėpti.

          Klausiamai į jį pažiūrėjau.

         — Bus krata,—pridūrė,— ką tik man apie tai pranešė.

Surinkus knygų ir laikraščių geroką glėbį, galvojau, kur būtų geriausia paslėpti. Pasakiau vyrui, kad saugiausia vieta būtų miške, man žinomoje senos eglės didelėje drevėje. Vyras sutiko. Temstant, pasisaugoję, kad kas nepa­matytų, nuėjome po apsiaustais gerokais raštų pundeliais nešini.   .

Miškas ramiai šlamėjo pavasario sutemose. Ži­nojau pačiame tankumyne seną eglę. Suradę, suslėpėm drevėje raštus, užklodami apsčiai samanomis.

— Įsidėmėk gerai, kad nepamirštum: kai viskas nurims, reikės parsinešti.

Žinodama gerai mišką, tikėjausi nepamiršianti. Stebėjausi sau viena, kad reikia taip slėpti knygos, tartum nuodėmė. Skaitydama kai kurias, nieko baisaus nepastebėjau. Tur būt, taip reikia, jei vyras nutarė slėpti. Klausinėti nedrįsau, kad vyras nepamanytų kvailą esant.

Sugrįžom visai sutemus. Gretimame apšvie­stame kambary ruošė vakarienę. Pasislėpus tamsumoje, jaučiau neramumą. Artinosi paslaptingas pavojus, į kurį, rodos, tuojau prasiskleis uždan­ga. Žodis „krata" kažin kaip keistai, nejaukiai su­skambėjo. Kratys, ieškos draudžiamųjų raštų.. O tie „draudžiamieji" raštai tai mūsų lietuviški raš­tai.. Jie persekiojami, naikinami, ujami.. Neturime teisės savo raštų skaityti, turime juos slėpti, lyg nuodėmę. Kodėl mes nelygūs su kitomis tautomis: lenkais, žydais, vokiečiais? Kodėl tik mus taip var­žo? Kodėl? Nežinojau, teirautis nedrįsau.

Tėvai neturėjo nieko žinoti apie būsimąją kra­tą: būtų nusigandę, ir Dievas žino, ką būtų pri­darę. Reikėjo tylėti ir laukti.

Laukti ilgai neteko. Kitą dieną pusryčiaudami išgirdome atskambant svečius. Motina, nustebusi ankstybų svečių atsilankymu, pasišalino. Aš, paž­velgusi į vyrą, supratau, kas per svečiai.

Netrukus išgirdome žandarų žingsnius. Tėvas nustebęs pakilo jų pasitikti; sugrįžusi motina klau­siamai žiūrėjo į vyrą. Vienas žandarų priėjęs pareiškė tėvui:

— Pas jus gyvena daktaras Vaineikis, esu įsa­kytas padaryti kratą jūsų namuose.

Mano vyras aiškina žandarui:

— Aš čia tik svečias, jei krata įsakyta daryti pas mane, reikėtų keliauti į Palangą, kur gyvenu, o netrukdyti žmonių, pas kuriuos esu svečias.

— Jus čia radom, čia ir kratysim, — pareiškė žandaras.

Keli kaimynai, žandarų pakviesti liudininkais, stovėjo nustebę, nieko nesuprasdami.

Prasidėjo. Surašė visus. Pastatė sargybą prie visų durų, niekam neleisdami pasišalinti. Namai dideli, žandarų nebuvo tiek, kad kiekvieną kam­barį apsaugotų. Suvarė visus darbininkus ir tar­naites į vieną kambarį, nors kitos, užkluptos su jovalo naščiais, priešinosi: jos turinčios kiaules šerti.

— Nieko, palauks, — ramino žandarai.

Krata daryti buvo sunku; perkratė kelius kam­barius, daugiau nebepajėgė. Tiek įvairių spintų, visokių sandėlių, klėčių, svirniukų, kamarų! Kra­tant viską, reikėtų gerai išžiūrėti, per ilgai reikėtų užtrukti ir tai ar sektųsi, kas rasti. Pabaigę kratyti, tuos kambarius, kuriuose neva viešėjęs vyras, klausinėjo darbininkus, ar nematęs kas uždraustų raštų, o gal net gavo pasiskaityti iš Vaineikio. Vienas senesniųjų darbininkas priėjęs klausia:

— Parodyk, ponali, kokie tie uždraustieji raš­tai, nematę nežinome, ko klausiate.

Nieks nieko nežinojo. Teiravosi pas mane:

— Kodėl dėvi tautiškus rūbus? Gal vyras privertė, kad ir savo vestuvėms taip buvai pasirė­džiusi?

— Paprastai taip dėviu, gal tik priversta už­sivelku kitus, — atsakiau.

Nieko nesurado. Surašę protokolą, žandarai iš­sidangino. Nuslinko slogutis. Maniau, tuo viskas ir pasibaigė. Pasisiūliau vyrui pargabenti raštus iš miško; vyras patarė dar laukti.

Motina išsigandusi apsirgo.

..................(ieškokite tęsinio)