Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

MOTIEJUS VALANČIUS I

VALANČIAUS KNYGNEŠIŲ ORGANIZACIJA

Vida Girininkienė

Vyskupas Motiejus Valančius dėl savo užimamo aukšto posto negalėjo būti knygnešiu ar kaip kitaip atviriau platinti uždraustų lietuviškų knygų. Jis buvo talentingas diplomatas, sugebėjęs laviruoti su aukštais valdžios pareigūnais ir dirbti tai, kas jam atrodė reikalinga.

Šiandien jo "pasiaiškinimai" Kauno gubernatoriui arba Vilniaus generalgubernatoriui atrodo juokingi, daugelis jų gali būti pasakojami kaip anekdotai. Antai 1863 metais gegužės 23 dieną sukilėliai apiplėšė Telšių konsistorijos Varniuose kasą ir pagrobė 320 rublių sidabru. M. Valančius, kaip to ir buvo reikalaujama, apie šį įvykį pranešė karinei valdžiai. Tų pačių metų birželio 14 dieną sukilėliai antrą kartą apiplėšė tą pačią kasą ir pagrobė 2 tūkstančius rublių (paties M. Valančiaus teigimu, 1200 rublių sidabru). Prasidėjus kvotai (vyskupas buvo įtariamas tuo, kad pats leidęs pavogti tuos pinigus), M. Valančius paaiškino, jog nežinojęs, kaip šį, antrąjį, kartą pasielgti. Laikinasis karo lauko auditonatas prie Vilniaus karinės apygardos kariuomenės štabo, 1865 metais nagrinėjęs šią bylą, po ilgų svarstymų nusprendė, jog vyskupas teismą mulkina.

Dar būdavo ir taip: paliepdavo M. Valančiui iškelti kurį nors valdžios nepageidaujamą kunigą iš parapijos (netgi tiksliai nurodydavo, kur), o Valančius, vilkindamas reikalą, pradėdavo atsirašinėti, tuo pat metu stengdamasis iš Kauno gubernatoriaus išprašyti kokį nors kitą leidimą, tiesiogiai nesusijusį su nepatikimu valdžiai kunigu - pavyzdžiui, paskirstyti naujai įšventintus kunigus po parapijas. Kai tokį leidimą, nenurodydamas naujų kunigų pavardžių, gaudavo, tuomet ramiai perkeldavo nepageidaujamą kunigą į kurią nors nuošalią Kauno gubernijos bažnytėlę. Paklaustas, kodėl nevykdė įsakymo, atsakydavo, jog, gavęs patvirtinimą paskirstyti kunigus, manė, jog pirmasis įsakymas atšauktas. 1867 metais sausio 28 dieną Kauno gubernatorius A. Kaznačejevas rašė Vilniaus generalgubernatoriui E. Baranovui esąs įsitikinęs, kad revoliucinės nuotaikos gubernijoje nebesireikštų, jei Valančius, "sugebėjęs jsigyti didžiulę valdžią", ištartų tik vieną žodį, kurio, kaip jis, gubernatorius, vis labiau ir labiau įsitikina, vyskupas "niekada neištars".

1868 metų birželio 3 dieną M. Valančiui ir jo sekretoriui E. Barauskiui buvo paskirta policijos priežiūra. Tų pačių metų vasarą vyskupas skundėsi naujam Kauno gubernatoriui M. Obolenskiui negalįs be leidimo išvykti iš Kauno toliau, kaip per 10 varstų (apie 10 su puse kilometrų). Nepaisant to, būtent jam vadovaujant, 1867-1870 metais Kauno gubernijoje, daugiausia iš kunigų, buvo sudaryta pirmoji tikra knygnešių organizacija. Jos narių tardymo protokolai saugomi Lietuvos TSR centriniame valstybiniame istorijos archyve. Organizacijos veiklą, remdamasis minėtais protokolais ir kitais dokumentais, išsamiai aptarė istorikas V. Merkys savo 1982 metais išleistoje monografijoje "Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje“ (p. 69-83). Organizacijoje galėjo dalyvauti apie 20 ir daugiau asmenų, tarp jų buvo ir valstiečių bei amatininkų. 1870-1871 metais Vilniaus politinių bylų tardymo komisija tardė 17 jos dalyvių, iš jų - 10 kunigų. Buvo tardytos ir moterys: Marijona Pupčaitė, net devynis kartus nešusi knygas iš Tilžės ir platinusi jas Švėkšnoje, Laukuvoje, Rietave, Plungėje ir kitur, Karolina Laurinavičiūtė, platinusi spaudą dažniausiai mugių metu Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, ir Veronika Nausėdavičiūtė, gyvenusi Ropkojuose (Šilutės rajonas), tiesiogiai dalyvavusi organizacijos veikloje.

Organizacijos darbas buvo gerai apgalvotas. M. Valančius pats - per Jočiūnų kaimo knygnešį Stasį Račiuką (Račiūgą) ar kitus asmenis - perduodavo pinigus (iki tūkstančio rublių) Tilžės katalikų dekanui Jonui Zabermanui. Pastarasis atiduodavo juos spaustuvei. Daugiausia buvo leidžiami giesmynai ir maldaknygės, tačiau jau tuomet buvo išleistos kelios grožinės literatūros knygelės ir M. Valančiaus politinės brošiūros. Visuose šiuose leidiniuose buvo gražiai įkomponuotų į maldas tekstų prieš prievartinę stačiatikybę ir Rusijos vyriausybę.

Tarpinis knygnešių kelionių punktas buvo Ropkojai - vietovė Prūsijos pusėje, pačiame jos pakraštyje. Čia gyveno nuo policijos pasislėpęs 1863-1864 metų sukilimo dalyvis, Ropkojų filijos kunigas Antanas Brundza. Iš Ropkojų spaudą vežimuose su dvigubais dugnais per Žemaitiją vežė taip pat buvęs sukilimo dalyvis Simonas Kulakauskas su vežiku Simonu Petiraičiu. Žygaičių klebono Vinco Norvaišos slėptuvėje sukrautas knygas link Kauno gabeno S. Račiukas ir kiti knygnešiai. Dalis spaudos iš Tilžės į Kauną ir vyskupą M. Valančių (1864 metais Žemaičių vyskupystės centras buvo perkeltas į Kauną) pasiekdavo ir per Klaipėdą -Nemunu. Jurbarke iš garlaivio lietuvišką spaudą sugebėdavo atsiimti vietinis vikaras Jurgis Rožanskas.

..................(ieškokite tęsinio)