Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

MYKOLAS RAČKUS

LIETUVIŠKO ŽODŽIO GOLGOTOS

Irena KUBILIENĖ

Kiekvieną kartą, kai lankau senelių kapus, regis, paglostau žodį, iškaltą prieš pavardę — KNYGNEŠYS. Ką sako ši sąvoka dabar, nutolusiems nuo spaudos draudimo laikų jau visą šimtą metų? Dar taip neseniai mums buvo stengiamasi įpiršti mintį, kad gyvename šia diena, ir kad gyvename dėl „šviesaus, šviesaus rytojaus". Daugeliui mūsų tautinės atminties sąvokų ten nebuvo likę vietos. Taip ir augome, vieną veido pusę atsukę fasadinei netiesai, o kita — lyg antenomis gaudydami savo tautos žinojimą — iš senų žmonių, iš nugriebtos knygos, iš pasakų ir legendų. Kiekvienas kūrėme savo santykį su istorija ir su tauta; ne dažnam teko laimė turėti Mokytoją, reikėjo pačiam ateiti (arba neateiti) į Atgimimą.

Knygnešystė — viena iš lietuvių tautinės atminties draustinio sąvokų. Kaip „Tėve mūsų" tikinčiajam — tai ne tik istorinė, kultūrinė vertybė, bet ir dorovinė. Tik suprasdami, kokį erškėčių vainiką mūsų tautai uždėjo spaudos draudimas, trukęs ištisus keturiasdešimt metų, mes rasime jėgų išsaugoti savo kalbą, kartu ir apginti savo tautinį orumą. Šiuo savo straipsniu norėčiau papasakoti apie vieną iš tūkstančių mūsų knygos pilkųjų karžygių.

Mykolo Račkaus pavardės nebuvo tarp tų šimto žymiausių knygnešių, įamžintų Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje. Nespėjo žmonės įsiminti tą šimtą pavardžių. 1940 metų vasaros pradžioje, kompetentingos komisijos (P. Ruseckas, V. Biržiška, V. Nagius-Nagevičius, J. Bulota ir P. Dogelis) atrinktos pavardės, auksu įrašytos j į rausvą granitą, spėjo pamatyti sovietinės kariuomenės įžengimą, paskui atlaikė karo audrą, tik neatlaikė pokarinio naikinimo manijos. Ar ne 1950 metais Knygnešių sienelė dingo iš muziejaus sodelio, liko tik liudininkų parodymai: geras Švenčionių gatvės Kaune galas ties Baldų kombinato sandėliu raudonavo tomis skeveldromis. Radusieji skeveldras su knygnešių pavardėmis, verkdami jas kėlė prie lūpų...

Knygnešys, škaplierininkas, karabelninkas, bogomazas, balaganininkas — tai seni žodžiai, sutinkami tik anų laikų raštuose, prisiminimuose apie knygnešių gadynę. Visi šie žodžiai žymi vienokią ar kitokią knygų platinimo specializaciją: vieni knygas nešė per sieną, kiti jas slėpė ir skleidė žmonėse. Ir knygų gabenimui per sieną, ir jų platinimui reikėjo ne tik patirties, lėšų — reikėjo gerai pažinti savo veiklos arealą, reikėjo turėti savo bendražygių ir talkintojų ratą. Dėl šių aplinkybių spaudos gabentojas ir jos platintojas viename asmenyje dažnai netilpo.
............... (ieškokite tęsinio)

DĖMESIO: Kauno Ąžuolo katalikiškosios vid.mokyklos kraštotyros būrelis skelbia rašinio konkursą apie knygnešio Mykolo Račkaus ir jo bendražygių veiklą. Jums reikės sužinoti, kur ir kas pastatė paminklą knygnešiui atminti, kas saugoma mokyklos muziejuje, kur moksleiviai neša gėles per vėlines. PRIZAS – vertingos knygos.