Petras Šėmbelis

 

 
PETRAS ŠĖMBELIS
 
  
     
 
 
                  
Ką pasakojo knygnešys Petras Šėmbelis savo vaikams?
 
            Kartą grįždamas iš Prūsų su knygomis užėjau pas pažįstamus žmones, daviau dalį knygų ir laikraščių paslėpti, dalį pasilikau sau. Pailsėjęs, ėjau per kaimą, platindamas juos. Jau nebe daug beturėjau, kai, mano nelaimei, kaimo gale sutikau uriadniką. Aš jam pasirodžiau įtartinas, mane sulaikė. Iš kito namo išėjo žandaras ir jie pradėjo mane kratyti. Rado dar kelias knygas ir laikraščius. Tai jie manęs nebepaleido ir nuvarė i Smilgių miestelį, uždarė i daboklę. Tenai dar buvo keli vyrai uždaryti. Iš jų sužinojau, kad rytoj visus veš į kalėjimą, nes čia ilgai nelaiko. Ėmiau galvoti, kad reikia bėgti, nes galiu atsidurti Sibire. Daboklėje vienas langelis buvo į kiemo pusę: pamačiau, kad kiemas aptvertas aukšta tvora. Netoli tvoros buvo didelė krūva mėšlo, kuri iš tolo atrodė prie pat tvoros. Tualetas buvo kieme, tai, sutramdęs visą baimę, pasiryžau rizikuoti gyvybe, bėgti. Naktį (buvo ruduo) pradėjau prašyti sargybinį į tualetą, būktai labai skauda  pilvas. Kai neperstojau prašęs, išleido. Einant į tualetą reikėjo nusiauti batus, davė klumpes. Matyt, kad nepabėgčiau. Sargybinis, atsistojęs tarp durų, manęs laukdamas pradėjo snausti. Pasinaudojęs proga, nusimovęs klumpę, rėžiau jam per galvą. Pasileidau bėgti. Sargybinis greit atsigavo ir pradėjo šaudyti. Bet naktis buvo tamsi, ir jis šaudė visai  į kitą pusę. Pribėgęs prie mėšlo krūvos, norėjau šokti per tvorą, bet pasirodo, kad tvora apie 1,5 m metro nuo krūvos. Šokau ir pasikabinau ant tvoros. Susidraskiau rankas, kojas ir drabužius, bet vis tiek persiverčiau į kitą pusę, bėgau. Bėgau be poilsio apie 3 km, kol pasiekiau pažįstamus gyventojus. Jie mane nuprausė, aprišo žaizdas, aprengė, apavė, tik kojęs buvau labai apšalęs.
           
            Žandarams buvau jau gerai žinomas, tai ir pavojus buvo didelis. Išėjus iš vieno kaimo, pamačiau  atvažiuojant 3 žandarus. Arti nebuvo nei miškelio, nei gyventojų, tai nebuvo kur sprukti, pasislėpti. Tuojau mane iškratė, nes vienas žandaras mane pažino. Rado pas mane nemažai knygų ir laikraščių, surišo man rankas ir kojas, įmetė į vežimą ir nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Palaikė apie savaitę laiko. Kartu su manimi kameroje buvo dar 3 vyrai. Vieną dieną visus mus keturis surakino antrankiais ir išvežė į Sibirą. Važiavome arkliais saugomi trijų sargybinių. Nakčiai pailsėti sustodavome karčiamose. Kai jau tolokai buvome nuvažiavę nuo Lietuvos sienos, sargybiniai ne taip griežtai elgėsi su mumis. Nakčiai nuimdavo antrankius.
Aš savo drabužiuose buvau prisisiuvęs nemaža pinigų. Vienoje karčiamoje sargybiniai mums leido visai laisvai būti: jie negalvojo, kad taip toli nuvažiavę dar galime bėgti. Jie pradėjo gerti degtinę, bet pritrūko pinigų, tai aš jiems parodžiau, kad turiu. Ėmė prašyti, kad nupirkčiau deginės, tol pirkau, kol vyriausias sargybinis prie stalo užmigo, o ir kiti panašiai. Sargybinis prie durų mus saugojo, bet jau atsiklaupęs, nes nebepastovėjo.. Tada pripuolę surišome juos, ant rankų uždėjome antrankius, užkišome burnas. Karčiamos šeimininką taip pat surišome. Užrakinome duris ir pakabinome lentą ant durų: „Karčiama uždaryta, šeimininkas išvyko keturioms dienoms atsivežti maisto“.
            Sėdome į tą patį vežimą ir grįžome į Lietuvą. Pėsčias grįžau į namus, o mano bendražygiai nuvažiavo toliau.
 
Trečias kartas ėjosi laimingiau. Su ryšuliu knygų ir laikraščių užėjau pas pažįstamus. Ir tik spėjau atsisėsti ant suolo, kai šeimininkas sako: „Žiūrėk, ant kiemo žandarai“. Persigandau, nes nebuvo kur pasislėpti. Tuojau sugalvojau ką daryti, apsimečiau durnu elgeta ( mat, mūsų drabužiai būdavo labai prasti, nes per sieną reikėdavo ir pilvu čiuožti), sėdau ant žemės, nugara prispaudžiau prie sienos savo ryšulį ir laukiau įeinant žandarų. Jiems įėjus aš ėmiau grūsti činčiuką. Žandarai visur išvertė, išieškojo, bet nieko draudžiamo nerado. Man nieko nedarė, nes tikrai pagalvojo, kad aš durnas, pasijuokė iš mano činčiuko ir išvažiavo. Taip dar kartą pavyko išsigelbėti iš žandarų nemalonės.
O činčiukas grūdamas taip: reikia atsisėdus ant suolo prie sienos arba ant žemės, į taktą mušti kumštimis į suolą, o alkūnėmis į sieną ir dainuoti pagal taktą šią dainelę:
„Činčiuką grūsti, miltus sijoti, oi drag drag drag...
Kad lėkė lėkė juodas mašalas ir šimtas mašaliukų, oi drag...
Sėdi boba ant upės krašto, sukirmijusią blėką krapšto, oi drag...
Tas bumbirėlis, mėsa pilvelis, oi drag...
Kad jis sumanytų, tą bobą su visa blėka prarytų, oi drag...“
 
Knygnešio P.Šėmbelio pasakojimus užrašė sūnus Petras.
                                              Iš Knygnešio draugijos archyvo, 1989.
        Šio knygnešio pasakojimuose tik keli graudūs ar juokingi nuotykiai,bet jei norėsite rasti daugiau, skaitykite P.Rusecko „Knygnešio“  dvitomyje. Kaip jūs elgtumėtės tokių pavojų akivaizdoje?
Įsivaizduokite, kad jums reikia paaiškinti, ką reiškia tokie knygnešystės laikų  žodžiai:
1.    “Daboklė“
2.    Uriadnikas 
3.    Kaip atrodė „įtartinas“ knygnešys?  
4.    Gal pabandėte „grūsti činčiuką“?
Knygnešio šeimos ir Gedimino Ilgūno nuotraukos