Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

PETRAS VARKALA

MANO TĖVO KNYGNEŠIO KELIAS

Apie knygnešių veiklą esu girdėjusi dar vaikystėje iš savo tėvelio Petro Varkalos, kuris nemažai nukentėjo dėl slaptos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo.

Mano tėvelis 5 metus tarnavo caro kariuomenėje (apie 1894—1899 m.) Petrapilėje. Jam buvo pasiūlyta ten mokytis med. felčerių mokykloje, kurią jis sėkmingai baigė. Besimokydamas buvo kiek laisvesnis nuo karinio muštro, dažnai galėjo išeiti į miestą, bendrauti su Petrapilėje gyvenančiais studentais ir kitais lietuviais. Per gegužines susiburdavo pažangūs lietuviai, sprendė lietuviškos spaudos grąžinimo klausimą, žadino mintis apie savo Tėvynės savarankišką gyvenimą.

Tos liuosybės mintys uždegė mano tėvelio širdį. Atitarnavęs 5 metus kariuomenėje, grįžo į tėviškę su med. felčerio diplomu ir aukso medaliu jau gerokai prasilavinęs, brandus žmogus. Dar kariuomenėje, gavęs lietuviškos spaudos, duodavo paskaityti ir kitiems patikimiems lietuviams kareiviams. O sugrįžęs Tėvynėn pasišventė toliau ir plačiau tęsti knygnešystę.

Susiradęs savo aplinkoje patikimų bendraminčių, netrukus rado ryšį su Tilžės lietuvininkais -veikėjais. Iš pradžių pats važinėjo į Tilžę ir iš ten atsigabendavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Tačiau tas važinėjimas atimdavo daug laiko, o ūkyje laukė darbai. Be to, į jį, medicinos felčerį, neretai kreipdavosi kaimynai pagalbos — ir tam reikėjo laiko. Jis be galo mylėjo žemę, iš tėvų paveldėtą ūkį ir nenorėjo dirbti jokiame medicinos punkte, tačiau reikalui esant visada pagelbėdavo žmonėms. Už pagalbą niekada neimdavo atlyginimo. Per rugiapjūtę, šienapjūtę, kūlimą ar bulviakasį visada kas nors iš kaimynų noriai atskubėdavo į talką. Mūsų tėvų sodyboje niekada nesupūdavo šienas ar javai, ant lauko nesušaldavo nenukastos bulvės. Visi talkininkai išeidami gaudavo spaudos.

Tėvas turėjo gerą pažįstamą sąžiningą pirklį, kaimo „kupčių" žydelį Zeliką, kuris supirkinėdavo iš ūkininkų veršiukus, avis ir kitką, o pats atveždavo iš miesto smulkių prekių. Tėvelis davė jam adresą ir laiškelį Paprūsėje gyvenančiam lietuviškos spaudos platintojui. Zelikas, gavęs iš ten pluoštą draudžiamos spaudos, susidėdavo į dvigubą vežimo dugną, apkraudavo savo prekėm, šienu ir dar avelę kokią užguldydavo. Net gudriausias žandaras negalėjo įtarti, kad čia gabenama „nusikalstama medžiaga". Zelikas juokaudamas vėliau didžiavosi, kad jis prisidėjęs prie lietuvybės kėlimo. Tėvelis eidamas pas ligonius užsikišdavo už aulo ar į užantį lietuviškų laikraščių, kalendorių ir dalindavo, šviesdavo žmones.

Prisimenu, į mūsų namus Girininkuose jau gerokai vėliau, atgavus spaudą ir Lietuvos Nepriklausomybę, atvažiuodavo tėvelio anų laikų draugai, bendražygiai: dr. A. Garmus, kiti du jo broliai nuo Pakuonio, Čėsna, Bielskus nuo Marijampolės, iš to paties kaimo kilęs vaistininkas Aglinskas ir kiti. Vincas Kapsukas-Mickevičius net slapstėsi mūsų senosios tėviškės svirno pogrindyje. Po didele įvairiais raštais išmarginta mamytės kraitine lova tėvelis išpjovė grindyse kelias lentas, kur Kapsukas ir slėpdavosi. Nesant pavojaus jis išlipdavo iš savo slėptuvės, skaitė, rašė.

Tėvas jau buvo įtariamas ryšiais su „cicilikais" ir draudžiamos spaudos platinimu. Žandarai ne kartą lankėsi Varkalų sodyboje, bet nieko nepešę išjodavo. Tačiau vieną kartą ant aukšto atrado didelę šūsnį lietuviškų laikraščių, knygų ir išvežė tėvelį į Kauno kalėjimą. Mama liko su mažu kūdikiu ant rankų ir visais ūkio rūpesčiais.

(...Tame pačiame Kauno kalėjime teko ir man sėdėti 1949—1950 m, už pabėgimą iš Sibiro. O į karcerį uždarė už tai, kad pro kameros grotas, pamačiusi savo 9 metų sūnelį besižvalgantį į kalėjimo sieną, šūktelėjau jį vardu, kad susitiko mūsų ašaroti žvilgsniai. Pikta akis pamatė visa tai per „vilkelį" ir žiauriai nubaudė. Tai vis tie patys mūsų vyresnieji broliai, mūsų vaduotojai — „geradariai").

..................(ieškokite tęsinio)