Tėvelio kalinimas aprašytas Londo­ne išleistame 1904 m. laikraštyje „Dar­bininkas". Straipsnyje „Žinios iš ka­lėjimų" sakoma, kad mano tėvas buvo kalėjime kruvinai sumuštas ir uždarytas karceryje. Mamytė pasakojo, kad kartą nuėjusi tėvelio lankyti į kalėji­mą, jį rado neseniai išleistą iš karce­rio — išblyškusį, ant veido ir kaktos skaudžių smūgių žymės, akys krauju pasruvusios (jį mušė didžiuliais kalė­jimo raktais). Ji vos neapalpo ir nutarė jį gelbėti. Giminių patarta, mama par­davė porą margų žemės, paruošė ge­rų, kaimiškų vaišių ir išpirko tėvelį. Kyšininkai taip sutvarkė bylą, kad netrukus jį paleido, nors grėsė 25 me­tų Sibiro katorga. Paskiau neretai jiedu apgailestaudavo tų pievų, nes netrukus knygnešiams buvo paskelbta amnesti­ja.

Tėvelio visuomeninė veikla tautinia­me lietuvių sąjūdyje paminėta ir JAV išleistoje lietuviškoje  enciklopedijoje.

Prie knygnešystės prisidėjo ir kiti penki tėvelio broliai Apie jo jauniausią brolį Juozą Varkalą ( 1881— 1965), baigusį Čikagos universitetą,  jo plačią lietuvišką veiklą Tėvynėje ir užsienyje rašo JAV enciklopedija. Jis ir kiti du išsimokslinę broliai Varkalai negalėjo dirbti Lietuvoje, kaip ir dau­gelis ano meto mūsų inteligentų.

Mano tėveliai visą laiką gyveno tė­vo gimtajame Girininkų kaime, Kauno apskrityje Pakuonio valsčiuje (dabar — Rokų ap.). Tiesa, per I pasaulinį karą 1914 m. mūsų šeimai buvo įsakyta iš­sikraustyti iš savo lizdo.Tėvelis tremčiai pasirinko Mogiliovą (vis arčiau Tėvynės). Ten su savo med. felčerio diplomu gavo gydytojo vietą keleiviniuose laivuose.

Visi penki broliai Varkalai  tada susitiko Voroneže.

Mogiliove revoliucijos pradžios lai­kai buvo siaubingi. Mamytė su kaimy­ne Banarsiene parėjusi iš miesto pa­sakojo, kad būrys įtūžusių vyrų rau­donais raiščiais, pririšę prie stulpo nuo­gai išrengtą vyskupą Mirskį, badė  durklais ir šaukė: „Prašyk savo Visagalio Dievo, kad Tave iš­gelbėtų!..

Kai tik buvo paskelbta Lietuvos Ne­priklausomybė, tėvai išskubėjo atgal į Tėvynę. Grįžę radome beveik visus trobesius sudegintus.

Sunki buvo pradžia ant tuščios že­mės tarp griuvėsių. Geri kaimynai su­nešė kas avį, kas paršiuką, kas grūdų pūrą, kiti paskolino karvę melžtis, kol pasiauginsim savo, kiti skolino arklius būtiniems darbams. Moterys prinešė duonos, kiaušinių, po bryzą lašinių, kas linų gniūžtę, kas vilnos kuodelį. Ma­melė tik verkė — jau ne dėl savo ne­laimės, o dėl žmonių gerumo, atjauti­mo.

Iš pradžių apsigyvenom pas kaimy­nus, ir tėvelis ėmė atstatyti ūkį. Šiaip taip susilipdė gyvenamąjį namą iš se­nų apdegusių plytų, ir jau po kelių mė­nesių susikraustėme į vieną kambarį. Žmonės noriai ėjo į talką prie statybos ir lauko darbų. Po kelerių metų išdygo kiti ūkiniai pastatai, atsirado daugiau gyvulių. Tėvai dirbo dieną naktį, ir mes, vaikai bei giminaičiai, talkininkavome. Mažąją sesutę dar vystykluose tėvelis nusinešdavo į laukus, paguldydavo ant kailinių tarpežėje ir „pagal valandas" pervystydavo, pakilnodavo, pačiūčiuodavo ir varė  tiesią vagą pirmyn. Mamelė gi, užimta daugybe namų apy­vokos darbų, daržų priežiūra, apdegu­sių plytų grandymu kartu su didesniais vaikais, pati negalėjo atsitraukti ir glo­boti kūdikio. Gyvenimas kasdien gerė­jo, pildėsi javų aruodai. O kai tėvelis susitaisė senąjį vandens malūną ant Girmuonio upelio, ant kurio kranto stovėjo mūsų ūkis, atsirado ir naujų įplaukų. Tada jau tėvai įsigijo geros veislės karvių ir kiaulių, paukščių, dalyvavo žemės ūkio parodose, gauda­vo premijas. Visi keturi vaikai mokė­mės, o vasarą turėdavome užsidirbti sau žiemos mokslui — ir išmokome visus žemės ūkio darbus, net malti.

Prisimindamas savo kalėjimo dienas, tėvelis pasakodavo, kad maisto jiems niekad netrūko. Labdaringos ponios, vadovaujamos pirmeivio dr. Kazio Gri­niaus žmonos, prinešdavo politiniams kaliniams žąsų, paršiukų, visokių py­ragų. Per užgavėnes atnešė krepšį kvap­nių spurgų, įsigudrino net buteliuką įspausti į ragaišio kepalą. Kaliniai gy­veno šviesiomis mintimis. Kai nutolda­vo sargų žingsniai, jie užtraukdavo net „Marselietę", Maironio patriotines gies­mes ir graudžias Sibiro tremtinių dai­nas.

Metai bėgo, ūkis turtėjo, gražėjo, aplink žydėjo gėlės, kvepėjo bijūnai, alyvos, net kelios rožės puikavosi po langais, bolavo pa­barstyti smėliu takeliai, ant kluono ir ant seno dar išlikusio nuo gaisrų berže kaleno gandrai. Ūkis buvo ne tik gra­žus, bet ir našus — išmaitindavo ne­mažai miestiečių. Nuolat atvažiuodavęs pieno kontrolasistentas, tikrindavo pieno kokybę ir kiekybę. Lankydavosi ir rajono agronomas, kuris duodavo pata­rimų ir gerų javų atmainų pavyzdžių. Taip gyvenimas ėjo ramiai ir sklandžiai iki tų metų, kai nauja tvarka išgriovė viską iš pamatų...                                   

Kai aš po 15 metų tremties grįžau iš Šiaurės 1956 m., pirmiausiai nuskubėjau pažiūrėti tėviškės, nors žinojau, kad iš savų ten jau nieko nebeliko, visi pa­sitraukė į Vakarus. Gyvenamam name buvo įsikūręs kolūkio centras, vėliau biblioteka. Išnyko gėlynai, sode buvę geltonom lelijom nusodinti takeliai iš­klampoti galvijų, medžiai išdžiūvę, gy­vieji — galvijų ragais išbadyti, iškrai­pyti, bevaisiai. Darželiuose ir kieme usnys, dilgėlės, tarp jų kyšo aprūdiję žagrės, akėčios ir kiti ūkio padargai, mėtosi buteliai, šiukšlės.

Suspaudė šir­dį, nubėgau ašarų nusiplauti į gale so­do esantį gaivaus vandens šaltinėlį, praryti šaltą grukšnį. Deja, tas apraiz­gytas žolėm, maurais — vos mažas lo­pinėlis atspindėjo mėlyną dangų. Mū­sų senasis tvenkinys — Girmuonio upe­lis, kur tėveliai buvo užveisę karpių, lynų, lydekų, dar tada rodė šiek tiek gyvybės, nors žuvys jau visos buvo išdvėsusios. Dabar, po keliolikos metų Girmuonys pavirto dvokiančia klampia kemsyne. Tik tie patys ajerai puikuo­jasi aplinkui, stūkso po lentelę išgriau­to, išnešioto senojo malūno pamatas. Pranyko jauki graži kaimo idilija. Kaž­kieno pikta godi ranka iškirto liepų giraitę, kur bitės rinkdavo medų, o mes, vaikai, — liepžiedžius. Nukirstas ir tas didysis šimtametis klevas, ant kurio buvo prikalta koplytėlė su kryžiumi mergaičių nuolat puošiamu vainikais, kai į gegužines pamaldas susirinkę žmonės giedodavo, prašydami dangų svei­ko oro, ramybės, dorybės, kad naikintų rūstybę mūsų širdyse, kad palaimintų laukus ir namus...

Ir taip išnyko senieji Girininkai, kur vešėjo laukai, skambėjo dainos ir grau­dulingos gavėnių giesmės, viešpatavo taiki, pagarbi ramybė, sklido lietuviški tautiniai papročiai, senovinė tautinė dvasia.

Mano tėvelis ilsisi Kauno Panemunės kapinyne. Ant kuklaus kryžiaus pra­eivį prakalbina žodžiai:

,,Be atilsio dirbai dėl mūs ateities šviesesnės",

Už  tiesą   kovojai   be   kardo

Knygnešys Petras Varkala

mirė 1942 m.— pragyvenęs 69 metus

 

Man visada būna graudžiai malonu, kada lankydama tėvo kapą matau, kaip kokia nors močiutė praeidama priklau­pia prie jo, sukalba poterį, uždega žvakelę, šiltu žodžiu prisimindama tė­velį: kaip jis gerą patarimą davė, su­šelpė bėdoje, pagelbėjo ligoje...