PETRAS VILEIŠIS

  

Inžinierius Petras Vileišis

 

Žymusis lietuvių švietėjas. Jei vyskupas Motiejus Valančius rūpinosi tautos dvasios ugdymu, apšvieta ir dora, tai inžinierius Petras Vileišis, suvokęs prasidedančių moderniųjų laikų poreikius, ėmėsi neatidėliojamų darbų - rašyti vadovėlius mokykloms ir leisti knygeles, skatinusias mokytis amatų ir užsiimti ūkine veikla.

Petro Vileišio nuopelnus nepriklausomam gyvenimui kylančiai lietuvių tautai yra apibūdinę žymieji Lietuvos kultūros žmonės. Antai daktaras Jonas Šliūpas sakė, jog jis "stojo darban tais laikais", kai "visas despotijos pragaras džiūgavo, kad štai viena seniausių tautų parblokšta, mindžiojama, paniekinta...", "kad jis yra Lietuvos atgimimo tėvas..." Poetui V. Mykolaičiui-Putinui  P.Vileišis - "moderniosios dvidešimtojo amžiaus visuomenės sielos, šviesaus ir blaivaus, realaus gyvenimo kūrėjas..." Dr. K.Grinius, Lietuvos Pre­zidentas, jį pavadino uola, "kurion yra stipriai atsirėmusi tautos nepriklausomybė ir progreso garantijos"; rašytojas J.Tumas-Vaižgantas iškelia R Vileišio dosnumą "per abi rankas", jo sveiką protą, poetinį idėjišku­mą ir ištvermę. Šias jo būdo savybes, kaip rašo poetas M.Karčiauskas, išryškino ne vienas amžininkas, pa­brėžęs, kad P.Vileišiui buvo svarbu kurti ne reikšmin­gą, bet, jaučiant ateitį,  prasmingą pasaulį.

Jam ypač rū­pėjo lietuviška spauda, kuri, pasak dr. J.Šliūpo, turėtų sužadinti sustingusią, merdinčią tautos kamieno, ūki­ninkų, dvasią. Reikėtų prisiminti, jog XIX a. pabaigo­je ir XX a. pradžioje kaimiečiai buvo vienintelis per visas istorijos audras išlikęs lietuviškas luomas.

            Petras Vileišis gimė 1851 m. Pasvalio krašte. Mo­kėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Sankt Peterburgo universitete baigė fizikos ir matematikos fakultetą ir iki 1880 m. Kelių inžinierių institute dar apsigynė in­žinieriaus diplomą. Inžinierius Petras Vileišis, tiesdamas geležinkelius ir statydamas tiltus keliose Ru­sijos apygardose, pelnė visos Rusijos mastu garsaus inžinie­riaus vardą ir užsidirbo nemažą kapitalą (per 830 000 auksi­nių rublių), kuriuo 1898 m. grįžęs Lietuvon dosniai rėmė lietuvišką veiklą.

Inž. Petras Vileišis tautiečiams labiausiai nusipelnė spau­dos draudimo laikais savo lėšomis išleisdamas beveik šimtą įvairaus turinio knygelių - taip skatindamas lietuvaičius siek­ti mokslo, finansiškai remdamas "Varpą" bei kultūrinius lietuviškus renginius, stengdamasis sulietuvinti Vilnių. (Po Vilnių jis važinėjo ristais žirgais pakinkyta karieta ir buvo vadinamas kunigaikščiu.)

P.Vileišio lėšomis po spaudos at­gavimo 1904 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraš­tis "Vilniaus žinios". Jo steigėjas ir faktiškas redaktorius buvo pats mecenatas.  1901 m. Vilniuje P.Vileišis pastatė me­talo dirbinių gamyklą, kurioje daugiausia dirbo lietuviai, įkū­rė spaustuvę ir atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną. Jam vado­vauti P.Vileišis pakvietė Mariją Peseckaitę-Šlapelienę (žino­mą kaip Birutę  pirmoje lietuviškoje Miko Petrausko operoje "Bi­rutė". Bet P.Vileišiui komerciniai ir verslo reikalai rūpėjo tiek, kiek jie nešė naudą tautiniams reikalams. 1904-1906 m. jis pasistatydino prabangius rūmus. Juose, dalyvaujant M.K.Čiurlioniui, Petrui Rimšai ir kt., bu­vo atidaryta Pirmoji lietuvių dailės paroda. Čia įvyko daug kitų kultūros renginių, o dabar įsikūrę Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai.

Išsekus santaupoms, nes verslas nebuvo pelningas, P.Vi­leišis vėl išvyko į Rusiją. Darbuodamasis Juodmarių geležin­kelio ruožuose, užsidirbo per 1 400 000 aukso rublių (7,23 mln. litų prieškariniu kursu), tačiau, 1921 m. jam grįžtant į Lietuvą, bolševikai skolos neišmokėjo.

Spaudos draudimo metais nesant lietuviškų mokyklų, neturėta ir lietuviškų vado­vėlių, todėl P.Vileišis ne valdžios, o lietuviškos širdies paliep­tas ėmėsi juos rašyti. Tai, kaip rašo doc. dr. J.Martišius, buvo pamatų klojimas. Rūmas pastatytas vėliau, bet P. Vileišis pradėjo juos statyti. P.Vileišio vadovėliai skirti gimnazijos jau­nesnėms klasėms, bet jie tiko ir daraktorių   mokykloms, - tai buvo lyg mokslo populiarini­mo knygelės, įrodžiusios, jog lietuvių kalba tinka ne tik bui­čiai, maldai, poezijai, bet ir mokslui. Iš daugybės P.Vileišio išleistų knygelių pedagoginė visuomenė pirmiausia išskiria jo paties parašytus ir Petro Nėrio slapyvardžiu pasirašytus vadovėlius: "Keturi svarbiausiejie veikalai artimetikos", "Trumpa Geometrija", "Trumpa Visotina Istorija. Dalis I. Senovės istorija", "Ką ir kaip kai kurie amatininkai dirba. Dalis I". Visi išspausdinti Tilžėje 1886-1903 m. ir dar du -"Trumpa Geografija" 1898 m. ir "Populiariszkas rankvedis Fyzikos", 1899 m. - išleisti JAV. Visa tai sukurta spaudos draudimo metais, dar neturint lietuviškų nusistovėjusių ter­minų, sąvokų! P.Vileišis pirmasis, pasirodo, pradėjęs rašyti matematinius tekstus lietuviškai. Istorijos vadovėlyje jis ne­ieškojo žodžių kišenėje - rašė taip, kaip kalbėjo paprasti žmonės. P. Vileišio vadovėlių reikšmė XIX ir XX a. sandūro­je šviečiant lietuviškąjį jaunimą - neįkainojama.

P.Vileišis ypač siekė paprotinti jaunimą imtis mokslo ir veiklos. Štai knygelės "Jurgis Stefensonas. Pas mus ir sve­tur" herojus beraštis, bet kupinas ryžto vaikinas, nugali visas kliūtis ir tampa pasaulinio garso išradėju. Todėl P.Vileišis knygelėje rašo: "Tu biednas, jaunas darbininkas, norintis pasitaisyti savo gyvenimą, mokykis iš gyvenimo Stefensono, kaip stundžiai ir išmintingai reik nusitverti už darbo.., tada užtikrintai tavo gyvenimas bus gražus..." O tokių knygelių, kaip "Apsakinėjimas apie Žemę ir atmainas oro" (išspaus­dinta dar 1876 m. legaliai Peterburge), "Gaspadorystė", jis išleido net 87! Jos davė impulsą lietuvių inteligentams ne­nuleisti rankų net spaudos draudimo metu. Be to, P.Vileišis išleido per 20 knygelių tiksliųjų mokslų klausimais. Jis su­prato, jog tik laisvi ir išsilavinę, iniciatyvūs ir sumanūs žmo­nės pajėgs sukurti stiprią ir modernišką valstybę.

Visa Lietuva, o ypač pasvaliečiai, gražiai paminėjo di­džiojo švietėjo inžinieriaus Petro Vileišio gimimo 150 metų sukaktį. Jo vardas Lietuvos istorijoje įrašytas greta vyskupo Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos ir Jono Basanavi­čiaus.

Parengė S.L. 

Paruošta pagal M.Karčiausko, dr. A.Nako,  dr. J.A.Martišiaus ir kt. straipsnius.

            Iš:  „Donelaičio žemė“(Karaliaučiaus krašto mylėtojų laikraštis),  2001 Nr.3