Petras, nors ir grįžo į Derviniškę žemės dirbti, vedė, augino krūvą vaikų, vis tiek bendravo su kunigais, apylinkės dvarininkais: Jalovecku, Ašemberka, Malecku, Petrusevičium ir kitais, kurių pavardžių pasakotojai neprisiminė. Gaudavo iš jų gerų vaismedžių rūšių, pats skiepydavo. Užsiaugino gražų sodelį. Lankydavosi klebonijoje, padėdavo bažnyčioje, kartu su klebonu važinėdavo į atlaidus.

            Petras ir Grasilda išaugino 9 vaikus: Vaclovą, Jokūbą, Nikodemą, Agotą, Magdaleną, Joną, Juozapą, Justiną, Antaną.

            Visus vaikus mokė. Berniukus primygtinai leido į Linkmenų keturklasę valdinę mokyklą, kur buvo dėstoma rusų kalba. Berniukai mokėsi labai gerai, baigė mokyklą, išskyrus Antaną, kuriam prasčiau sekėsi ir baigė tik tris klases. Mergaites išmokė namie skaityti, rašyti, skaičiuoti.

            Visus vaikus išmokė kalbėti lenkiškai. Norėjo ir žmoną išmokyti, bet nepasisekė. Jai buvo gėda, juokdavosi pati iš savęs. Kalbėjo tik panašiai: „Užu šula zakišula…“. Vaikus pramokė ir kokio nors amato: siūti, pasidaryti klumpes, čebatus (aulinius batus), meistrauti. Kažkuriame dvare Petras prisiprašė, kad kelioms dienoms priimtų dukteris pasimokyti gražaus elgesio ir apsiėjimo prie stalo. Tuo laiku tai buvo neregėti negirdėti dalykai kaimiečiui.

            Pažįstamas kunigas, manoma, kad kunigas A. Burba, išvažiavęs į Ameriką, parašė Petrui laišką, kad Amerikoje galima gerai užsidirbti. Gali leisti kelis vaikus, o jis padės įsikurti. Petras išleido net tris sūnus – Juozapą, Justiną ir Antaną (ne visus iš karto). Jie, apsigyvenę Čikagoje, kvietė kitus.

            Petras Vilutis švietė savo kaimui, apylinkei, parapijai. Jis minimas knygnešių istorijoje, literatūros istorijoje. Iš jo atneštų elementorių mokėsi „daraktorinėse“ mokyklose, meldėsi iš Aukso altoriaus. Jo namuose buvo daug knygų, laikraščio Aušra komplektai, kuriuos skaitė vaikai, vaikaičiai, kaimynai, siekė mokslų. Iš kur valstiečio namuose tokie turtai?

            Išvažiuodamas jį globojęs klebonas atidavė dalį savo knygų. Mirus kitam kunigui, vėl jam atidavė knygas, liko nuo knygnešystės laikraščių Aušra, knygų.

            Petras turėjo antspauduką su vardo ir pavardės inicialais, širdele ir kryžiuku. Antspaudukas yra išlikęs. Šiuo metu jį saugo Petro provaikaitis Kęstutis Vilutis. Spaudas įkomponuotas į Vilučių giminės herbą.

            Petras nuo gyvenimo Linkmenų klebonijoje laikų suartėjo su dideliu lietuvybės žadintoju, poetu, blaivybės platintoju, knygnešiu, kunigu Silvestru Gimžausku ir kunigais Jonu ir Aleksandru Burbomis. Greičiausiai jie paskatino Petrą imtis knygnešystės. Aplinkui buvo ir daugiau susijusių su knygnešyste kunigų – Kaltanėnų klebonas Kazys Mėštikas, Linkmenų klebonas Antanas Nenevskis, Švenčionių vikaras Placidas, tautinio atgimimo veikėjas Šarkauskas. Tai buvo neparastai pavojingas darbas. Ypač prie knygų platinimo prisidėjo prasilavinę kaimiečiai. Vienas iš tokių buvo Petras Vilutis. Jis dirbo iš tikro pasiaukojimo tautai. Aišku, kad turėjo talkininkų. Manoma, kad vienas iš jų buvo netikras brolis muzikantas Šerėnas, gyvenęs Linkmenyse.

        Klausimai pastabiems ir žingeidiems:

1. Kodėl vaikai turėjo mokytis lenkų kalbos?
2. Kaip galėjo pakrypti Petro gyvenimas, jeigu jis nebūtų susidūręs su kunigais, dirbusiais lietuvybei?
3. Kaip suprasti “išpirko tėvą”? Kur buvo knygų slėptuvės? Ar žinote ir kitokių?
4. Koks likimas ištiko spaudos draudimo laikų knygas Vilučių namuose?

Pasakojama, kad eidamas groti į gegužines, vakaruškas, vestuves užantyje nešdavosi platinimui pundelį knygų. Petras gyvenamajame name tarp duonkepės krosnies ir sienos pasidarė didelę slėptuvę knygoms – Leonas Vilutis buvo nubraižęs tikslų jos planą, iš kurio matyti, kad krosnis galėjo būti specialiai statoma taip, idant rastųsi tinkama vieta slėptuvei. Petras buvo susektas. Uriadnikas greičiausiai slėptuvės nerado, bet kažkokios spaudos, matyt, aptiko. Gavo 1 mėnesį kalėjimo. Atsėdėjo. Po kurio laiko, įskundus, vėl pagavo. Dabar būtų surakintą išvarę į Sibirą. Žmona labai išsigando, nes daugelis iš ten gyvi negrįždavo. Kaip jai vienai įdirbti žemę, užauginti vaikus. Raudojo, rėkė. Sūnus Nikodemas jau važinėjo į darbus prie geležinkelių tiesimo Rusijon. Jis už didelius pinigus išpirko iš uriadniko tėvą, kai byla dar nebuvo perduota į teismą.

            Paulius Subačius Sankt-Peterburgo archyvuose atrado dokumentų įrodančių, kad Petras Vilutis tikrai buvo knygnešys ir palaikė ryšius su kunigu S. Gimžausku. Rastas ir jo parengtas pareiškimas su aplinkinių valstiečių parašais dėl spaudos draudimo panaikinimo, dėl lietuviškos mokyklos atidarymo. 1991 metais pro-provaikaičių Kęstučio Vilučio ir Veronikos Subačienės rūpesčiu, kitiems giminaičiams prisidėjus darbu ir lėšomis, senosiose Linkmenų kapinėse, kur palaidotas Petras Vilutis (tiksli kapo vieta nežinoma) buvo pastatytas aukštas ąžuolinis paminklas (tautodailininkas J. Petronis). Į paminklo atidarymą susirinko apie 200 palikuonių.

            Derviniškėje tebestovi Petro Vilučio namo vienas galas. Deja, nebėra Aušros komplektų, Aukso altoriaus, Šventos istorijos, Šventųjų žyvatų, kantičkų, kalendorių, medicinos knygų ir kitos literatūros. Suplyšo, išsinešiota po apylinkę. Išvežus vaikaitę Eleną Vilutytę, galutinai buvo sunaikinti ne tik Petro knygų likučiai, bet ir jo vaikaičio Leono Vilučio biblioteka. Nieko nėra amžino. Svarbiausia, kad skaitė vaikai ir vaikaičiai, giminės ir kaimynai. Derviniškės kaimo jaunimas augo šviesesnis, siekė mokslų, suprato Lietuvos Nepriklausomybės kainą. 

 

    Iš: Veronika Subačienė, Derviniškė: Trumpa Derviniškės Vilučių istorija, Vilnius: [Aidai], 2001.