POVILAS VIŠINSKIS II

 

  

     

Povilas Višinskis, vargdamas, darbuodamasis virš sa­vo galėjimo, baigia Šiaulių gimnaziją. Žymantų ir Vi­šinskių ūkiai tame pačiame Ušnėnų sodžiuje (Užvenčio par.), kaimynystėje. Nuo ketvirtos klasės tėvai Povilui nieko nedavė už tai, kad nenuėjo į kunigų seminariją. Vaikinas, nepaprastai geros galvos, trokšta pasiekti Pe­terburgo universitetą, bet ir niekur skatiko kelionei gau­ti negali. Žemaitė, žiūrėdama į jo sielos kovą, aprašo tą puikų kilnios sielos jaunikaičio vaizdą, kurs dabartiniame jos raštų leidime yra „Studentas" pavadintas. Ir gale api­būdina daugelio anų laikų veikėjų kančias:

 

„Iš kur semiatės kantrybės jūs, nelaimingieji mužikė­liai? Iš kur gaunate reikalingos jums tvirtybės? Paraga­vote sykį gardžių mokslo vaisių — ir niekas nebegali at­grasyti nuo jo. Vargai, neturtas, burniavimai, priekaiš­tai — viskas jus tartum stumte tik stumia tolyn... Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės į krūvą, stengiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žemės tamsybes. Neša jus turbūt savo sparnais — aukštybės ere­lis, artimo meilė..."

Taip, tas aukštybės erelis, artimo meilė nešė ir Že­maitės sielą. Ne vien vargšo — studentėlio sielos vaizdą nupiešė ji tada, bet įteikė kelionei „Poviliukui", kaip pati mėgdavo pasakoti, 10 rublių, kurių, rodosi, pati ne­turėdama, pasiskolino.

<.......>

Tais pačiais 1898 metais teko ir man pasižinti arčiau su Povi­lu Višinskiu. Buvo jis tuomet jaunikaitis, vos dvidešimt trečius metus užkliudęs, nes buvo gimęs 1875 metuose.

Niekuomet to pirmo pasimatymo nepamiršiu! Nepa­prastai gražus sielos gražumu veidas buvo visai klasiškas, senovės graikų tipo, bet sykiu slankiojo jame ir gilūs šešėliai išsiplėtojusios džiovos. Taip pat ir liekna, lanki, vidutinio ūgio jaunikaičio stovyla skaudžiau dūrė į akis savo įdubusia ir dažnai kosulio kilnojama krūtine. Ir ju­tai nuo sykio, jog išvydai puikų, prakilnios dvasios žmo­gų, „į kurį nagus įleidusi laiko mirtis". <. . .>

1899 metais vasarą yra jis vienas iš uoliausių įrengėjų Palangoje įvykusio vaidinimo „Amerika pirtyje", kurs buvo pirmas Lietuvoje suloštas lietuvių kalba spektaklis. Apie tą mūsų atgijimo istorijoje svarbų atsitikimą jau ki­tur kalbėjau, todėl nebekartosiu. Tik priminsiu, jog tie patys 1899 metai buvo drauge ir Kudirkos mirties metai.

Nuožmi likimo ranka vertė šulą vieną.. . tą, kur augi­no tautos garbę ir dvasios kilimą!

            Nesunku įsivaizduoti, kokiu obalsiu ta mirtis atsimušė į visų anų laikų jaunųjų veikėjų krūtines. Ūmai pajuto jie ant savo pečių nukritusią visą tą naštą, kurią anas vienas ir kėlė, ir augino. ..

Išaušta 1900 metai, metai Vonsiackio didžiausio Kau­no gubernijoje darbavimosi. Veikėjai ir tolimoje Rusijo­je gyvenantieji buvo tuomet suimami. Kaipo artimiausio­ji proga didelės politiškosios bylos pradžiai patarnavo tuomet metai atgal Palangoje vaidinta komedija „Ame­rika pirtyje". Kalėjimai — ne vien Panevėžio, Šiaulių, bet ir Liepojos, Mintaujos, Hazenpoto—-prasiveria priėmi­mui lietuvių inteligentų. Pusantro šimto kratų ir keturias­dešimt kalinių, ilgesniam laikui užvertų ir vis kaltinamų už prigulėjimą prie lietuviškų knygų ir laikraščių leidi­mo ir gabenimo per sieną. Be to, daugybė dar kratų pas sodiečius, kur ne sykį kaimynas, susibaręs su kaimynu, pakišdavo vienas kitam uždraustų raštų glėbį ir paskui užrodydavo raudonsiūliams. Vonsiackis nuolat savo perdėtiniams gyrėsi tuomet jau visam Lietuvos tautiškam judėjimui galą padaręs... pirmiau Suvalkų gubernijoj, o da­bar ir visoj Lietuvoj...
.................(ieškokite tęsinio)