STEPONAS KAIRYS

  

     

 

 

„Tėvui buvo lengviau paklausti, negu man atsakyti. Dėl ko? Mano pagrindinis motyvas buvo tas, kad negalėjau būti kunigu. Negalėjau dėl to, kad nebetikėjau tuo, kuo kaip kunigas turėjau tikėti. Negalėjau eiti kunigo pareigų, joms eiti pagrindo netekęs. Ar galėjo seminarija man tikėjimą grąžinti? Buvau tikras, kad ne. Kuo tuomet galėjau pateisinti stojimą seminarijon, iš pat pradžių užsimaudamas kaukę? Prieš save aš neturėjau reikalo aiškintis. Bet kaip tai galėjau paaiškinti tėvui, kai pirmutinis mano pasisakymas, kad nebetikiu taip, kaip esu tikėjęs, vers jį padaryti vienintelę išvadą, kad apskritai nebetikiu. Giliai tikinčiam žmogui tai būtų per skaudus ir neužtarnautas smūgis iš vaiko, į kurį sudėjo metais svajotas viltis ir iš dalies savo gyvenimo pateisinimą (...)

Mediniais žodžiais staiga išdžiūvusioje burnoje ištariau:

- Tėte, negaliu būti kunigu.

Tėvo veidas sustingo suakmenėjusiais bruožais; kiek patylėjo ir jau kietu, įsakančiu balsu tarė:

- Gerai. Ryt iš ryto kelsies su visais, duosiu tau apsiauti nagines kaip visi ir eisi arti. Pažiūrėsi kaip lengva uždirbti duoną.

Manyje kaip  kalnas atslūgo. Arti, tai arti. Galima pabandyti ir arti. Atrodė, kad stoju į kovą su tėvu. Tegu ir taip.

- Gerai, tėte.

Tėvas pakilo ir išėjo. Palikau vienas ir pasijutau vienas".

Išėjęs iš kamaraitės tėvas apie sūnaus apsisprendimą pasakė motinai. Paplūdusi ašaromis, raudodama ji pradėjo klausinėti sūnų, kodėl jis taip elgiasi. Jeigu tėvo grasinimai Stepono neišgąsdino, tai motinos ašaroms jis neatsispyrė ir nepagalvojęs, ką sako, ištarė: „Gerai, mama, būsiu kunigu".

Toks nelengvas buvo pokalbis su tėvais. „Šeima, kuri iki šiol buvo tiek sava, dabar mano likiminėje byloje atsistojo kaip šalis prieš mane", - prisimena S. Kai­rys. Su tokiomis sunkiomis mintimis jis išvažiavo į Šiaulius tęsti mokslo.

Šiauliuose S. Kairys vėl apsigyveno P. Lovmianskienės bendrabutyje kaip jo vyresnysis. Naujieji mokslo metai prasidėjo neįprastai. Gimnazistai sužinojo, kad gimnazijos direktorius gavo iš Vilniaus raštą, kuriuo, esą atšaukiamas ir katalikams privalomas cerkvės lankymas sekmadieniais bei švenčių dienomis ir leidžiama melstis savo bažnyčioje. Vyresniųjų klasių gimnazistai, pasitikrinę šią žinią pas mokyklos kapelioną kun. J. Remeikį, nusprendė stačiatikių pamaldose, skirtose mokslo metų pradžiai, nedalyvauti.

1897 m. rugsėjo 1 d. (pagal senąjį kalendorių - rugpjūčio 20) gimnazistams susirinkus gimnazijos salėje ir stačiatikių šventikui pradėjus pamaldas, katalikai lietuviai iš salės išėjo. Kilo triukšmas. Po pamaldų gimnazijos vadovybė pradė­jo išėjusius iš pamaldų tardyti, ieškoti kaltininkų. S. Kairys pakliuvo tarp kalčiausiųjų, - jį ir dar tris gimnazistus gimnazijos pedagogų taryba nutarė paša­linti iš gimnazijos, kitiems buvo skirta švelnesnė bausmė. Tai buvo rimtas gimnazistų pilietiškumo išbandymas. Šiaulių gimnazijos moksleivių protes­tas susilaukė plataus caro draudžiamos spaudos atgarsio. Apie jį „Varpe" rašė V. Kudirka, buvo apie tai rašoma ir katalikiškajame „Tėvynės sarge".

Vilniaus mokslo apygarda pedagogų tarybos sprendimo nepatvirtino, ir S. Kairys bei kiti jo draugai liko gimnazijoje, tik jį atleido iš Lovmianskienės bendrabučio vyresniųjų. Tada jį mokyti savo vaikų ir už tai išlaikyti pasiūlė „Gubernijos" bravoro aludaris E. Gliatmanas. S. Kairys apsigyveno Gliatmanų bute, esančiame prie parko, su jų sūnumi kasdien šeimininkų karieta važinėjo į gimnaziją. Taip sėkmingai išsisprendė jo ekonominiai ir buitiniai reikalai. „Gu­bernijos" alaus gamykla priklausė grafui Mikalojui Zubovui.

S. Kairys „Gubernijoje" susipažino su grafų Zubovų dvaro ūkvedžiu ir vi­suomenės veikėju Vincu Janavičiumi.

„ - Tai ką, pradėjote buntavotis? - užklausė jis naująjį „Gubernijos" gyven­toją.

- Gal ir pradėjome.

- Žiūrėk, kad tau per anksti snapo nenulaužtų - gyvenime labai reikalin­gas", - pašaipiai žvelgdamas kalbėjo V. Janavičius".

Taip prasidėjo S. Kairio pažintis su šiuo labai veikliu ir įdomiu žmogumi, jaunystėje persiėmusiu socializmo ir marksizmo idėjomis, padariusiomis įtakos ir S. Kairio pažiūroms. Šiaulių gimnazijos vyresniųjų klasių jaunimas, S. Kairio prisiminimu, brendo trijų asmenų įtakoje - Stasio Lukausko, Vladimiro Zubovo ir Vinco Janavičiaus. Turėjo įtakos jie ir S. Kairio pažiūrų formavimuisi. Per Janavičių jis susipažino ir su grafų sūnumi Vladimiru Zubovu, baigusiu Šiaulių gimnaziją 1881 m., pas jį keletą kartų buvojo Ginkūnų dvare.

<...>

Po gimnazijos moksleivių „maišto" tarp vyresniųjų gimnazistų buvo mestas šūkis - tarpusavyje kalbėtis tik lietuviškai. Tuojau susikūrė vyresniųjų gimnazistų kuopelė mokytis lietuvių kalbos ir skaityti lietuviškus raštus. S. Kairys buvo vienas iš šios kuopelės organizatorių. „Vienkart pažadintas tautinis jausmas, nuoširdus ir jautrus, mus įpareigojo būti bekompromisiniais lietuvybės savo, moksleivių, tarpe ir platesnėje visuomenėje", - prisimena S.Kairys. M.Biržiška paliudija, kad „litvomanija" tuomet tarp gimnazistų pradėjo plisti kaip epidemija. „Lietuvybės savyje pajautimas nebuvo man reikalingas jokio persilaužimo, kaip daugeliui kitų. Jis manyje subrendo savaime, natūraliu būdu, gal daugiausia padedamas to, kas vadinama neaiškiu „laiko dvasios" terminu. Iki šiol aš buvau lietuvis sau. Po „bunto" gimnazijoje aš, kaip ir kiti mano draugai, išėjome viešumon; turėjome išeiti viešumon, nes ir mes priaugome lietuviškos  mobilizacijos metą ir turėjome stoti kovon su visais galimais priešais“, rašo atsiminimuose S. Kairys. „Viena tebuvo man aišku: aš turiu būti lietuvis. Visur lietuvis: savyje, viešoj gatvėj ir visų pirma ten, kur į lietuvius svaidoma  akmenimis ir drabstoma purvu". Tuo metu S. Kairys dar neskirstė žmonių pagal ideologinius įsitikinimus: visi lietuviai jam buvo geresni už nelietuvius.

Su šia gimnazistų kuopele sietinas ir pirmasis S. Kairio „revoliucinis" žygis. Valdžiai apie jį sužinojus, jam grėsė represijos. Atspausdinę lietuviškų, prieš caro valdžią nukreiptų atsišaukimų, kuopelės nariai nusprendė slapta juos išklijuoti. S. Kairys, gavęs teptuką ir klijų, turėjo atsišaukimus išklijuoti prie vieškelio nuo Gubernijos dvaro iki Kuršėnų kelio. Atsiminimuose apie šį savo žygį jis rašo: „Atsikėliau auštant ir vogčiomis išsėlinau iš kambario. Vieškelis buvo kaip iššluotas, ir pasidairydamas ėmiausi darbo. Kaskart vis geriau sekėsi, nepaprasto žygio pajautimas drūtino jėgas". Išklijavęs atsišaukimus, S.Kairys teptuką ir likusius klijus nusviedė į rugius. Nieko nesutikdamas jis grįžo namo, išsitiesė lovoje ir laimingai šypsodamasis mąstė apie savo „pirmą didvyrišką žygį lietuvybės reikalui!"

Per 1897 m. Kalėdų atostogas parvykęs į namus, S. Kairys suprato, kad tėvai jo apsisprendimui nestoti į kunigų seminariją jau neprieštarauja, nors, žinoma ir nesidžiaugia. Atsiminimuose S. Kairys teigia tada susimąstęs, koks gi jo gyvenimo tikslas? „Norėjau būti nuoširdus pats su savim, ir mano sąmonė, visos padėties sujaudinta, piršo atsakymą: stengsiuos būti padorus žmogus, kad ir ne kunigas".

                                                     Citatos iš: Kairys S. Lietuva budo. Niujorkas. 1957.

                                                Ištrauka iš: G.Ilgūnas. Steponas Kairys, Vilnius, 2002