Juozas Tumas - Vaižgantas I

 

 
JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS
  
     
 
 
Kun. V. Jarulaičiui prašant, J. Tumas 1898 m. rugpiūčio mėn. 10 dieną iš Mosėdžio buvo perkeltas vikaru į Kulius. Čia kun. J. Tumas atliekamu nuo parapijinių pareigų laiku toliau tęsė savo pradėtuosius darbus — redagavo „Tėvynės Sargą" ir platino draudžiamąją lietuvių kalba literatūrą. Kuliai, nuošalus Žemai­čių užkampis, buvo patogi vieta slaptam bei pavojingam kun. J. Tumo darbui. Kulių parapija didelė ir plati, o susisiekimas dėl kelių stokos sunkus, tai ir žandarai ten ne taip dažnai trankydavos.
 Kuliai kun. J. Tumui dar ir tuo buvo patogūs, kad jie neto­li nuo rusų-vokiečių sienos: iki Gargždų pereinamojo punkto tik­tai 20 kilometrų. Taigi, esant netoli sienai, buvo galima greitai susisiekti su Prūsais, iš ten gabentis draudžiamosios literatūros, o į Tilžę siųsti rankraščius. Be to, pačiame pasienyje, tarp dviejų sargybos linijų, kun.J. Tumas susirado ištikimą ūkininką Girgždį, kuris padėdavo per sieną gabenti knygas ir rankraščius.
Per sieną pervežtąją literatūrą slėpdavo klebonijoje; čia ji būdavo paskirstoma knygnešiams, kurie ją toliau gabendavo ir tarp žmonių platindavo. Kulių klebonija buvo didelė, perdirbta iš buvusio vienuolyno, todėl joje buvo apsčiai vietos knygoms ir laikraščiams paslėpti. Pats gi kun. J. Tumas per trejus metus jau buvo gerai įpratęs slaptai dirbti lietuvių kultūrinį bei drau­džiamųjų knygų kontrabandos darbą. Tą jo darbą žinojo tik ar­timiausi bei patikimiausi bedradarbiai. Net pats parapijos kle­bonas Vincas Jarulaitis daugiau kaip metus nežinojo, ką slaptai veikia jo vikaras klebonijoje ir kokį didelį kultūros bei visuo­menės darbą jis dirba už klebonijos sienų.
Kun. Vincas Jarulaitis (dabar garbės kanauninkas ir Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas), šviesus ir susipratęs lie­tuvis, vėliau žymus visuomenininkas ir lietuvių atstovas Rusų Dūmoje, jeigu būtų žinojęs savo vikaro slaptąjį veikimą, tai, be abejo, ne tik jam nebūtų trukdęs, bet dar būtų ir padėjęs. Ka­dangi laikai buvo neramūs, o darbas pavojingas, tai kun. J. Tumas ir nesiskelbė savo klebonui, gal būt, bijodamas, nelai­mei ištikus, jį įklampinti. Juk anais laikais tik atsargūs ir pri­tyrę konspirantai šiaip taip galėjo išvengti kalėjimo.
Metus su viršum kun. J. Tumui Kuliuose išvikariavus, kle­bonas V. Jarulaitis buvo perkeltas į Plungę, o į jo vietą atkeltas kun. St. Durskis. Nors ir su naujuoju klebonu kun. J. Tumas taip pat kuo geriausiai sugyveno, tačiau jo į savo tautišką veiki­mą netraukė, nes parapijos klebonui ne labai ir būtų tikęs slap­tas konspirantinis darbas. Juk kai kurie šviesesni lietuviai kle­bonai tam darbui visa širdimi pritarė, bet patys jo nedirbo, net ir jaunuosius tėviškai nuo jo atkalbinėdavo. Pats gi kun. J. Tu­mas, reikalui esant, nei nuo vyresniųjų nei nuo jaunesniųjų savo konfratrų nesislėpė ir nesigynė slaptai dirbąs lietuvių laikraš­tininko ir lietuviškų spaudinių kontrabandininko darbą. Tačiau netrukus pats gyvenimas keletą kartų skaudžiai jį pamokė, jog vis dėlto reikia būti atsargesniam.
Kiek anais spaudos draudimo laikais reikėjo būti atsargiems net su draugais bei pažįstamais, vaizdžiai mums rodo šis šiurpus kun. J. Tumo gyvenimo įvykis. 1899 m. Žarėnų vikaras Kaz. Bakšys parašė į Kulius kun. J. Tumui laišką, klausdamas, kiek jis turįs mokėti pasižadėtojo nario mokesčio slaptoms kunigų spaudos platintojų ir apsidraudimo nuo ištrėmimo draugijoms ir kas esąs tų draugijų šefas — vyskupas M. Paliulionis ar jo sek­retorius kan. A. Karosas. Kun. J. Tumas laišku pranešė, kiek Kaz. Bakšys turįs mokėti minėtoms draugijoms ir tarp kitko pa­žymėjo, kad jis negerai darąs, siųsdamas konfidencialų laišką per paštą ir jame be reikalo minėdamas pavardes; taip daryti esą pavojinga. Toliau kun. J. Tumas pažymėjo, kad iš savo kur­sinių draugų apsidraudimo draugijai pinigus rinkti esąs paskir­tas jis pats, t. y. J. Tumas, taip pat jis esąs spaudos platintojų draugijos pirmininkas. Baigdamas kun. J. Tumas prašė būtinai šį jo laišką perskaičius tuojau sudraskyti, o atsaką duoti per pasiuntinę, kuri šį laišką jam įteiks. Parašęs laišką, kun. J. Tu­mas jį išsiuntė ne paštu, bet įdavė patikimai davatkai nunešti į Žarėnus, įduoti pačiam Bakšiui į rankas ir palaukti jo atsako.
Pasiuntinė sugrįžo be atsako. Ji pranešė, kad kun. K. Bak­šys, perskaitęs kun. J. Tumo laišką, pasakęs „gerai" ir įsidėjęs jį sau į kišenę, o jai parnešti nedavęs jokio rašto. Tos žinios kun. J. Tumui pasirodė nieko gero nelemiančios; jis ėmė nerimti ir graužtis, kam taip atvirai viską parašęs savo kolegai.
..................(ieškokite tęsinio)
        Šioje ištraukoje iš A.Merkelio knygos apie J.Tumą-Vaižgantą raskite, kokią skaudžią gyvenimo pamoką jis gavo iš savo kolegos.