Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

VINCAS MARKEVIČIUS

Noriu papasakoti apie garbingą mūsų genties senolį, kuriuo didžiuojamės ir į kurį lygiuojamės.

Vincas Markevičius gimė 1865 12 12 (data antkapiniame paminkle, o spaudoje rašoma 1866 11 27) Giluišių kaime, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje ūkininkų Ievos ir Juozo Markevičių šeimoje. Mama Ieva Bieliūtė kilusi iš Punsko valsčiaus Navininkų kaimo (1 km nuo Sangrūdos). Šeimoje dar augo Vinco seserys Rozalija ir Kotryna.

Būdviečio pradžios mokyklos vedėjas Juliaus Daugėla „Trimito“ redaktoriui (1939 11 10, LMA Rnkr. Fondas F12-605) rašė: „Dar mažą Vincelį tėvas išmokino lietuviškai skaityti ir rašyti, paskiau atidavė į Punsko pradžios mokyklą daugiau pasimokyti. Vincukas, parėjęs iš mokyklos, klausdavo savo tėvą, kuris buvo pamokytas žmogus, nes buvo mokęsis vienerius metus kunigų seminarijoje, kodėl mokykloje kalba tik rusiškai, o bažnyčioje gieda vien tik lenkiškai. Tėvas aiškindavo, bet Vincelio protas dar to nesuvokdavo, ir jam būdavo graudu ir liūdna, kad lietuviškai nemoko ir negieda... Vėliau, jau suaugus, su kitais parapijiečiais iškovojo tai, kad bažnyčioje lietuviškai giedojo. Vinceliui mokslas gerai sekėsi ir buvo nusistatyta jis leisti į aukštesnius mokslus, bet, kadangi jis buvo vienturtis sūnus, tai buvo paliktas valdyti nemažą ūkį.“

XIX a. pabaigoje Vincas Markevičius buvo išvažiavęs į Ameriką, dirbo fabrikuose. Būdamas Amerikoje susimušė kelio sąnarį. Teko daryti operaciją. Gydytoja leido pasirinkti, ar trumpinti koją, ar palikti nelankstų kelio sąnarį. V. M. nenorėjo būti šlubas, pasirinko „štyvą“ (nelanksčią) koją.

Grįžęs į Lietuvą Vincas išleido į Ameriką abi savo seseris ir du savo giminaičius, brolius Gibus iš Žagariškių kaimo. Padėdavo pasiruošti, susitvarkyti reikalingus dokumentus, išvažiuoti į užsienį vyrams, kuriuos carinė valdžia ketino imti į kariuomenę, taip pat kitiems žmonėms. Išpirkdavo jiems taip vadinamas „šipkartes“, pervesdavo per sieną, palydėdavo iki laivų. Grįždamas iš Rytprūsių užsukdavo į Tilžę, Ragainę ir, ten nusipirkęs, veždavosi namo draudžiamos lietuvių kalba išleistos literatūros. Ją toliau skleisti Lietuvoje daugiausia atiduodavo vietiniams platintojams.

Radusi J. Sajausko straipsnyje „Aušroje“ („Kai Punske skambina varpai“) kad V. Markevičius paskatinęs nešti lietuvišką spaudą Andrių Alušką iš Radiškės kaimo, prisiminiau pasakojimą, kad senelis bendradarbiavo su juo, buvo bičiuliai. Vincas vertino Andrių kaip gerą ir kantrų žmogų, 1930 metais dalyvavo jo laidotuvėse. Andriaus giminaitis Marcelijus Jasenauskas apie Vincą Markevičių yra paliudijęs: „Knygnešiavo iš pašaukimo“.

Markevičius turėjo apie 50 ha žemės (išvedus demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, liko tik 43 ha), buvo stambiausias Giluišių kaimo ūkininkas, kurį laiką buvo kaimo seniūnas. Vedė ūkininkų dukrą Ievą Samsonaitę iš Marijampolės apskrities Kamšų kaimo (7,6 km nuo Kalvarijos). Augino gausią šeimyną – 3 sūnus ir 8 dukras. Vincas, pasitaikius progai, kai kaimynai parduodavo žemę, ją nupirkdavo. Žmona Ieva ragindavo vyrą verčiau pirkti po namelį mieste mergaitėms, kad nereikėtų joms eiti tarnauti, bet Vincas pirko žemę, sakydamas: „viskas išnyks, sudegs, supus, o žemė liks!“ ............... (ieškokite tęsinio)