Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

"Sietynas" buvo griežtai konspiracinė organizacija. Paprastas jos narys tepažinojo tik tris kitus - savo viršininką, tą, kuris jam paduoda knygas, ir tą, kuriam jis pats turi paduoti perskaitytus raštus. Visų sietyniečių vardus ir slapyvardžius žinojo tik jų pirmininkas V.Šlekys. Greta tokių "narių skaitytojų", kaip matėme iš J.Rimšos pavyzdžio, aktyviai veikė ir "nariai platintojai", lietuvišką žodį skleidę po pažįstamus, gimines, kaimynus.

Visą knygą būtų galima parašyti apie tai, kur spaudos draudimo laikais lietuviai slėpdavo draudžiamas knygas ir laikraščius. Sietyniečio F.Siručio ainiai prisimena, kad knygos buvo slepiamos "stubos" staktoje, aviliuose su dvigubu dugnu, tokiuose pat inkiluose. S.Matulaitis spaudą dėdavo į stalo koją ir "dvi konspiratyvias vietas drabužinėje spintoje" (S.Matulaitis. Atsiminimai ir kiti kūriniai, 1957).

"Sietyno" vadovai palaikė gana glaudžius ryšius su lietuvių judėjimo vadais. Keletas varpininkų komiteto narių (S.Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Petras Matulaitis) kurį laiką gyveno "Sietyno" aprėpiamoje teritorijoje, padėjo organizuoti literatūros gabenimą; varpininkų spaudoje rašė V.Šlekys, J.Čėsna. "Sietyno" prenumeratorių ir skaitytojų tinklas buvo ir viena svarbiausių finansinių šios spaudos atramų - po draugijos sutriuškinimo "Varpas" ir "Ūkininkas" buvo smarkiai susvyravę (K.Grinius "Atsiminimai ir mintys" t. 1, 1947).

"Sietyno" veikla, be abejo, neapsiribojo vien "politika". Tautinis atgimimas, pagimdęs šią draugiją, to meto žmonėms apskritai nebuvo "politika", "veikla" ar "žygdarbis" - tai buvo gyvenimo būdas. Tad ir "Sietyno" narių namuose paprastai veikdavo ir slaptos lietuviškos mokyklėlės, vykdavo kaimynų susiėjimai ir jaunimo vakarėliai. XX a. pradžioje Dalginėje (prie Liudvinavo) dar buvo išlikusi tradicija į vakarėlius rinktis anksčiau - drauge paskaityti lietuviškos spaudos.

Dėl geros konspiracijos draugijai pavyko gana ilgai išvengti policijos nagų, nors apie jos buvimą ir apytikrę veikimo teritoriją caro saugumas žinojo nuo pat pradžių. Tačiau 1897 m. vasario-kovo mėnesį įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. K.Grinius nurodo, kad kontrabandininkas A.Marcinkevičius įskundęs Lietuvninką kaip savo konkurentą ("Atsiminimai ir mintys"). Pas P.Lietuvninkienę žandarai surado knygų platinimo sąskaitas, spaudos rėmėjų sąrašus. Po to sekė kratos ir areštai J.Luobikio, V. Laurinkaus, J.Skrinskio, A.Aleknavičiaus, J.Strimaičio namuose Marijampolėje. Žandarams pavyko užčiuopti ir draugijos narius - V.Šlekį (jis jau buvo išvykęs į Ameriką), F.Vitkauską, Matulaičius, J.Čėsną, vėliau J.Kačergį ir kitus. Taip netrukus kaltinamųjų skaičius išaugo iki 34-ių. Sudarydami bylą, žandarai padarė ne mažiau kaip šimtą kratų. Įtarinėjo kone visus vietos lietuvių inteligentus, moksleivius, šiaip raštingus žmones. Tarp kaltinamųjų pakliuvo nemaža eilinių lietuviškos spaudos skaitytojų ir tautinio atgimimo veikėjų, tiesiogiai su "Sietynu" nesusijusių (tarp pastarųjų buvo ir P.Vaičaitis). Dėl suimtųjų tvirtumo ir likusiųjų atsargumo tebuvę išaiškinta tik viena dešimtoji tikrųjų sietyniečių ("Kultūros barai", 1973, Nr.l).

1899 m. vasario mėnesį caras įsakė 7 kaltinamuosius ištremti į Viatkos guberniją trejiems metams (J.Čėsną, Andrių, Petrą ir Praną Matulaičius, J.Bagdoną), 11-ą įkalinti pusei metų, paskui 1-2 metams ištremti, kitus bausti įvairaus laiko areštu ir policijos priežiūra. Kalėjimo bausmę nuteistieji atliko "elitiniame" Peterburgo "Kryžių" ("Kresty") kalėjime ("Iš lietuvių kultūros istorijos", t. 8, 1975).

Pirmieji areštai "Sietyno" veiklos nesustabdė - likusieji nariai stengėsi, kad tie, kurie užsisakę laikraščius, juos gautų, atliko darbą ir už suimtuosius. Tačiau dėl masinių suėmimų, padidėjusio žandarų budrumo ir gausybės kratų kaip vieninga plati organizacija "Sietynas", matyt, nustojo egzistuoti apie 1897 m. pabaigą. Likusieji sietyniečiai, kaip J.Bulvičius (apie Bartininkus), M.Baltūsis (apie Pilviškius), J.Rimša, toliau veikė savarankiškai. Taip Pašešupių - Žiūrių-Gudelių - Domeikų apylinkėse 1900 m. atsirado "Spindulio" draugija, o tikra "Sietyno" tradicijų paveldėtoja buvo Artojų draugija, įsikūrusi 1901m. liepą ("Knygnešys", d. 1, 1926).

"Sietyno" byla buvo bene stambiausia politinė lietuvių politinė lietuvių spaudos byla Suvalkų gubernijoje. Apie ją nuo pradžios nuolat rašė spauda. 1899 metais Suvalkijoje buvo išklijuotas "Sietyno" nuosprendžiui skirtas atsišaukimas "Broliai ir seserys!", kurį Petras Rimša apibūdina kaip visus ypač sukrėtusį. Apie "Sietyną" žinojo ir jo veikla domėjosi Vincas Kudirka. Bylos eiga atsispindėjo jo satyroje "Cenzūros klausimais", o uolus lietuvių judėjimo persekiotojas, bylos sudarytojas Marijampolės žandarų rotmistras A.Vonsiackis tapo Judos Izvergovičiaus Podleckojaus prototipu.

Ne viskas apie "Sietyną" ir jo epochą yra žinoma. Neaišku, kaip matėme, kur veikė kai kurios kuopelės, nėra viso narių sąrašo, mažai išliko to meto atsišaukimų ir kitų dokumentų. Vyriausioji karta sietyniečius turėtų dar gerai prisiminti (1927 m. Marijampolėje yra įvykęs jų susitikimas). Gal dar ne vėlu surasti šį tą nežinomo iš mūsų krašto praeities?

"Sietynas" atstovauja tai paprastų žmonių kartai (mūsų seneliams ir proseneliams), kuri sugebėjo paskelbti ir apginti lietuvių tautinį apsisprendimą, persekiojimuose ir tremtyse išlaikyti vidinę laisvę, tiesos ir šviesos troškimą; kuri išaugo ir išmokslino vaikus, tapusius jau pokarinės (nepriklausomos) Lietuvos šviesuliais (F.Sirutis, vidutinis ūkininkas, į aukštąjį mokslą išleido aštuonis vaikus). Šios kartos tiesioginė reikšmė dabarčiai dar anaiptol nėra išblėsusi, o jos darbų dvasinė vertė - amžina. Todėl taip traukia ši primiršta epocha, blausus šio vardo švytėjimas.

Sutrumpinta iš Lietuvos knygnešio draugijos ir Marijampolės kraštotyros draugijos knygelės „Knygnešys Vincas Bielskus ir „Sietynas“, Vilnius, 1991