UŽMARŠTIES DULKES NUŽĖRUS

K. JANULIONIENĖ, Mažeikiai

 

Kiekvienam žmogui vaikystėje į atmintį įstringa patys ryškiausi įspūdžiai.  Žemaičių Kalvarijoje, kuri buvo laikoma tikinčiųjų šventove Lietuvos žemėje, krikščioniškasis tikėjimas turėjo ne tik gilias šaknis, bet ir buvo nuolat diegiamas ir propaguojamas.

Tada vaikystėje nesupratau, kad galima kitaip galvoti, negu skelbia ir moko kunigai. Iš tų dienų liko atmintyje mūsų senelio Vinco Juškos paveikslas. Aukštas, stambus, didele barzda, kuri dengė krūtinę, truputį palinkęs j priekį. Senelis Vincas, atėjęs mus pasisodindavo ant kelių, pašokindavo, pasupdavo ant kojų, duodavo lazdą pajodinėti, pakalbindavo, du­odavo saldainių (pastilių) iš metalinės dėžutės. Mama duodavo pavalgyti, truputį pakalbėdavo su tėvu. Neilgai jis pas mus užsibūdavo, ir jo stambi figūra nulinguodavo tai pro Cedrono upelį, tai dingdavo už kitų kal­nelių, kurių taip tankiai prisėta Ž. Kalvarijoje. Kuni­gai, davatkos jo nemėgo, nes jis buvo netikin­tis į Dievą, turėjo savus įsitikinimus. Jis buvo vadinamas velnio apsėstuoju ir dar daugeliu nepagarbių vardų.

Gyveno jis savo mažytėje trobelėje vienas pačiame Kalvarijos miestelyje. Jo šeima - dvi dukros ir podukra, taip pat žmona gyveno kaime, o kodėl taip buvo, aš nežinau. Man tada nerūpėjo, žmonės kalbėjo, kad jis yra knygnešys. Iš tiesų jis turėjo namelį ant ratų, vadinamą bagamazą, iš kurio pardavinėdavo maldaknyges ir kitokias knygas. Labai gaila, kad aš tada nesupratau jo paslapčių ir pasaulėžiūros. Jis daug kuo skyrėsi nuo kitų žmonių. Atėjęs į bažnyčią, pasirėmęs ant lazdos atidžiai stebėdavo pamaldas, klausydavosi vargonų muzikos. Tokiu jo elgesiu labai pikti­nosi pamaldieji žmonės. Jis net kepurės nenusiimdavo, tik pasukdavo snapuką į užpakalį.

Gerai atsimenu, kaip jis sirgo ir gulėjo savo trobelėje vienas visų apleistas, be priežiūros. Kartą mane kunigas pasiuntė nueiti pas Jušką ir paklausti, ar nenorįs prieš mirtį susitaikyti su Dievu ir priimti komuniją. Davatkų paskalų įbauginta, kad tai šėtono apsėstasis, aš tik žingsnį žengusi per slenkstį paklausiau: "Ar nenori priimti komunijos?" Kai jis atsisakė, aš jau po pirmų žodžių nudulkėjau kuo toliau nuo šėtono apsėstojo namų, taip buvau įbaug­inta kunigų ir davatkų prietarų.

Kitą dieną jis mirė. Gerai prisimenu, kad į Juškos laidotuves buvo prisirinkę minios žmonių pasižiūrėti, kaip laidos bedievį. Ir jį palaidojo kitaip, negu kitus žmones. Minia lydėjo iki kapinių, bet karstą su jo palaikais pernešti per pašventintą kapinių žemę buvo nevalia. Nešė karstą aplinkui kapines. Palaidojo šalia kapinių sienos, nešvent­intoje žemėje. Tada viešpatavo kunigų reikalavimais paremti įstatymai, ir kitaip gal­vojančiam nebuvo vietos tarp visų. Tik ger­okai vėliau jo šeimos nariai (atrodo, dukros) pastatė paminklą. Tada aš Lietuvoje negyve­nau, nes mane "glostė" Sibiro vėjai. Buvo žmonių, kurie gerbė ir mylėjo V. Jušką, laikė jj apsišvietusiu, nes jis daug žinojo, daug ke­liavo ir būdavę labai įdomu klausytis jo gyven­imo įspūdžių, tik jo pažiūros labai skyrėsi nuo to laiko dvasios. Viena aišku - jis dirbo ne savo naudai, bet dėl visų žmonių, jam buvo brangu visa, kas lietuviška. Dabar Ž. Kalvarijoje prie mokyklos jo atminimui yra pastatyta skulptūra.

Tikiu, kad Lietuvos Atgimimas nušluostys ne nuo vieno seno kapo užmaršties dulkes.

                                                                                               

                                                            Iš Knygnešių krivulės No 14 (Voruta, 1993.03)