Taip jau atsitiko, kad ....Knyga taip ir liko pas mane.
Prasidėjo nauji mokslo metai ir su jais nauji rūpesčiai. Tačiau mintis, kad knyga pas mane, kankino mane. Kartais per pamoką Tomas Žilinskas meta žvilgsnį į mane, o man jau rodos, kad tuo žvilgsniu jis nori pasakyti: „Aš žinau, kad tu, šelmi, turi mano knygą ir negrąžini jos man...aš visa žinau...“ ...... Mokytojas buvo toks geras, kad apie knygą niekuomet neužsiminė.
...........................
            Buvo jau po pamokų. Iš seminarijos rūmų išėjo keli žandarai ir, mūsų poros mokytojų lydimi, nuėjo į (...)bendrabutį.  Žandarai, apstatę duris ir langus, pradėjo krėsti ten gyvenančius mokinius.(...) Iškrėtė visų dėželes, lovas, peržiūrėjo lentynėles, visus užkrosnius, palubius.
Ėjau tą valandą šalia bendra­bučio. Iš lango buvo išsikišęs Andrius Baltrušaitis, visas išba­lęs, sumišęs. Priėjau arčiau.
— Žandarai mus krečia, ieško lietuviškų knygų, — pratarė jis man. — Pasakyk ir kitiems.
— Tylėk — riktelėjo žanda­ras ir, pagriebęs jį už peties, įsitraukė vidun. O ten, viduje, šmėkštelėjo Tomo Žilinsko vei­das, irgi toks išbalęs, su glau­džiai sučiauptomis lūpomis.
            „Žandarai ieško lietuviškų knygų", — skambėjo mano au­syse A. Baltrušaičio žodžiai, o prieš akis šokinėjo Maironies Lietuvos istorija, kurią aš prieš porą mėnesių buvau išsinešęs Iš Tomo Žilinsko buto. „Kas bus, jei jie užeis pas mane, paieškos ir tą knygą suras... pynėsi mano galvoje viena už kitą baisesnės mintys.
..........................
            Parbėgau namo uždusęs, širdis tvaksėjo krūtinėje.
            - Mama, žandarai mokinius krečia, lietuviškų knygų ieško.
            -Ana va, vaikeli, kas tau pasidarė? Tu gi neturi tų knygų...
            - Taigi, kad vieną turiu...
            - Tai slėpk kuo greičiausiai.
.......................   
            Rankos mano drebėjo, kojos keliuose linko. Kas su ja daryti? Kur geriau paslėpti?
- Kišk, vaikeli, į ugnį, - patarė man motina.-  Neduok- die, rastų, prapultum ir tu,  vaikeli.
         
Pamąstykime drauge: 
1. Kodėl Veiverių mokytojų seminarijoje lietuvių kalba buvo dėstoma
rusiškai? 
2. Dėl ko studentui lietuviška knyga padarė tokį gilų įspūdį? 
3. Ar esate iš savo senelių / tėvų girdėję apie jų patirtą siaubą ar baimę
sovietinės okupacijos metais?
4. Ką  jūs būtumėte darę autoriaus vietoje? Ar jums ką nors sako
publikacijos data?
  Nukoręs galvą,  žiūrėjau į ugnelę. Tol žiūrėjau, kol ji pavirto į juodus pelenus.
            Tai buvo pirmoji mano knyga, kurią aš savo rankomis sudeginau.
.......
Žandarai išsivedė su savim Kizilevičių ir Andrių Baltrušaitį. Kizilevičiaus po to aš jau nie­kuomet nemačiau, nieko apie jį nė negirdėjau. Su A. Baltrušai­čiu susitikau dar tais pačiais me­tais. Pasakojo jis, kad žandarai nei pas jj, nei pas Kizilevičių lietuviškų knygų nerado. Rado tik vieną, kieman pro langą iš­mestą, ir įtarė, kad toji knyga buvusi Kizilevičiaus ir kad pro langą ją turėjęs išmesti jis, Balt­rušaitis.
Tomui Žilinskui niekuomet neprisipažinau, kad jo knygą bu­vau sudeginęs. Kol mokiausi, neišdrįsdavau pradėti kalbos apie tai, o kai išėjau mokytojauti, ne­teko jau niekuomet susidurti. Mane dar ir dabar persekioja klausimai: ar Tomas Žilinskas ži­nojo, kas iš jo knygų rinkinio buvo paėmęs Maironies istoriją, ir jei žinojo, tai ką jis galvojo apie mane tuomet, kai žandarai krėtė mokinius?
 
                                    Sutrumpinta iš Vidos Girininkienės publikacijos
                                                „Komjaunimo Tiesa“, 1989 kovo 16, Nr.52
GAJUS ŽILINSKŲ GENTIES MEDIS
 
Dabar, kai mes suvokėme, kad esame tauta su savo Isto­rija, kultūra, tautosaka, di­džiavyriais, turbūt visi, bent jau daugelis, sujudom, susirū­pinom, kuo gi kiekvienas ga­lim prisidėti surenkant, sut­virtinant po kruopelę mūsų kultūros rūmą. Mūsų genties ąžuolas – Tomas Ferdinandas Žilinskas, mokytojų Tėvas, Veiverių  mokytojų seminarijos įkūrėjas, tačiau giminėje turime ir daugiau  šviesių žmonių.
Norime papasakoti Jums apie mūsų mamytės Antani­nos Žilinskaitės— Kijauskienės šeimą ir giminę, apie ją pačią, gimusią amžių sandū­roje, tačiau iki šių dienų iš­saugojusią šviesią, pavydėti­ną atmintį.
Mykolas Žilinskas, mamytės tėvas ir brolis Bronius Žilins­kas buvo iš tų Lietuvos sūnų, kurie savo kukliu, tačiau pa­vojingu ir taip reikalingu darbu prisidėjo išsaugant lie­tuvių kalbą ir spausdintą žodį caro valdymo metais. Abu jie buvo knygnešiai — šviesūs, pažangūs žmonės. Mikas Žilinskas gimė 1850 m. Vilkaviškio apskr. Šunskų valsčiuje, Domeikų km. Mo­kėsi kurį laiką Varšuvoje gimnazijoje, o grįžęs į Lietu­vą (Lankeliškių vls. Juodupių km.)  ūkininkavo. Vedė, susilaukė 15 vaikų (5 mirė maži). Visą gyvenimą buvo tikras Lietuvos patrio­tas, pažinojo dr. Joną Basa­navičių (iki Ožkabalių — Basanavičiaus tėviškės — te­buvo 5 km), Vincą Kudirką. Vyriausias sūnus Bronius (g. 1881 m.) mokėsi Paežerių km. Vaikystėje ganė kartu su Aleksų Zigmu (Angariečiu). Bronius Žilinskas tarnavo caro kariuomenėje, mokėsi Veiverių mokytojų seminari­joje.  Iki I Pasaulinio karo dirbo Baku mieste, vėliau dirbo įvairiose tarnybose Kaune. Buvo apsišvietęs žmo­gus, be lietuvių kalbos dar mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių   kalbas.    Dar menam dėdės Broniaus laiškus — labai gražia, kaligrafiška rašysena rašytus, iškalbius. Jo broliai ir seserys atsimena Broniaus grupines nuotraukas, kuriose buvo ir dr. J. Basanavičius. Deja, tos nuotraukos neišliko. Be abejo, šios pažin­tys daug   lėmė,  formuojantis pasaulėžiūrai ir imantis atsa­komybės gabenti į Lietuvą lietuviškas knygas ir laikraš­čius. Tėvas ir sūnus — abu keliaudavo į Tilžę, parsivež­davo knygas į ūkį, o paskui perduodavo Kudirkai. Pati mamytė atsimena, kaip vieną kartą   pamatė tėvą  užkasant knygas. Praėjus kelioms die­noms, ji paklausė, gal jau reikia tas knygas iškasti. Nu­sišypsojo tėvas: „Seniai jau jų ten nėra, vieną naktį tepernakvojo jos ir iškeliavo, kur reikia".
Mykolas Žilinskas sugebėjo visai savo gausiai šeimai įs­kiepyti   meilę   Lietuvai.    Vyriausias sūnus buvo patikimas pagalbininkas, gabenant kny­gas, o jas slepiant talkino vi­sa šeima. Caro žandarų kra­tos ne toks jau retas dalykas buvo jų gyvenime. Yra buvę, kad apie būsimą kratą Bronių perspėdavo jo geras pažįsta­mas Albinas    Rimka,    vėliau  buvęs Lietuvos ministru. Ta­čiau buvo ir netikėtų kratų. Visa šeima vėliau su džiaugs­mu minėjo tuos kelis atvejus, kai, rodos. Dievas gelbėjo šeimą ir knygas.
Vieną kartą, kai lietuviškos knygos gulėjo klėtelėje dorai net nepaslėptos, atėjo žanda­rai. Patikrinę namus, sustojo prie klėties ir pareikalavo at­rakinti. Tuo tarpu kiemo sar­gas šuniukas Margis puolė žandarui į  jo aptemptas mė­lynas kiškas. Žandaras išsit­raukė pistoletą, tačiau nešovė. Jam pakyrėjo laukti rakto, pakyrėjo Margio uolumas ir, saugodamas savo uniformines kelnes, žandaras pasišalino. O klėtelė buvo nerakinta, ir raktas gulėjo joje ant stalo, šalia lietuviškų knygų... Ge­ru žodžiu minėjo šeima šau­nųjį Margiuką.
Dar vieną nutikimą norėtu­me papasakoti. Netikėtai už­griuvę žandarai rado ant sta­lo prirašytą lapą. Čia pripuo­lė močiutės sesuo Uršulė, išp­lėšė lapą žandarui iš rankų, priglaudė prie krūtinės ir rausdama paaiškino, jog tai mylimojo laiškas. Laimė žan­darai patikėjo. O lape buvo dainos žodžiai:
„Nėra įstatų teisybės, nei dorybės, nei brolybės, nedorybė viešpatauja, mus užvaldė gudų gauja. Knygas kontrabanda nešim, šviesą, tiesą pasakysim, kaip žalčiam galvas sutrinsim"... To meto įstatymai baudė už bet kokį lietuvių kalba pa­rašytą žodį, o už tokį...
Gelbėjo kartais ir pinigai. Kratos   metu vienas   žandaras pakėlė ties lova kabantį pa­veikslą. Iš už paveikslo šlumštelėjo už lovos rulonas lietu­viškų laikraščių. Žandaras iš­sigandęs net krūptelėjo ir greitai atstatė paveikslą į vie­tą. Kas nukrito, neieškojo, nes jis buvo papirktas ir tu­rėjo nieko ,,nematyti".
Stebuklui prilygsta tai, kad tie metai, cenzūra nenutildė lietuviškos kalbos, neužsmau­gė jos. Mūsų mamytė kurį laiką lankė carinę rusų mokyklą. Brolis Bronius (o už seserį buvo vyresnis 18 metų) girdėdamas, kaip ji mokosi rusų kalbos, nuspren­dė pats mokyti vaikus tiek lietuvių kalbos, tiek kitų mokslų. Jo mokiniais buvo sesuo Antanina, broliai Simas ir Antanas, dar Marytė Arminaitė , Adelė Inkrataitė.
Įdomūs vakarai būdavo di­delėje šeimoje. Tėvas dekla­muodavo Kudirkos, Vaičaičio, Maironio eiles. Atsistodavo ir pradėdavo: ,,0 Lietuva, mano numylėta"... Paskui skambė­davo dainos. O kiek jų gir­dėjo tų namų sienos! Vienai nutilus,    skambėdavo   kita,  dainuodavo visa šeima, turėjo ir kelis savo muzikantus. At­simena mamytė, kaip vieną kartą vakarojant brolis Bro­nius pasiūlė visiems iš eilės dainuoti po vieną dainą, o jis tuo tarpu užrašinės. Tą vaka­rą jis  užrašė apie 100 dainų. Kiek juokų, „šposų", priežodžių, dažnai tesuprantamų tik jų šeimai, jų šeimos sugalvo­tų, skambėdavo Žilinskų na­muose. Ir visa tai — po sun­kios darbo dienos. O dirbo visi. nors ir savame ūkyje, griežtas tėvas niekam tingi­niauti neleisdavo. Ganyti pra­dėdavo 6 metų.
 
Mykolo Žilinsko pusbrolis Tomas Ferdinandas Žilinskas savo lėšomis, padedamas ku­nigo Tomo Žilinsko, įkuria Veiveriuose mokytojų semina­riją. Veiveriuose tebestovi T. F. Žilinskui pastatytas pa­minklas (skulpt. Antanas Aleksandravi­čius), o Šunskų kapinėse yra jo kapas ir pa­minklas iš jo mokinių suneštų riedulių. Jo mokiniai, kurių yra dar gyvų, geru žodžiu mini šį lietuvių liaudies švietėją. Pas savo dėdę mokėsi ir Mamytės brolis Bronius bei sesuo Izabelė, beje, beveik 20 metų išdirbus mokytoja įvai­riose Lietuvos (Vilkaviškyje, Vinčuose) ir net Rusijos (Vo­roneže) miestuose, pati viena mokiusi iki 80 mokinių.
Liūdna, kad Tomas Ferdi­nandas Žilinskas, kaip ir dau­guma Lietuvos respublikos švietimo, kultūros darbuotojų, po II Pasaulinio karo nesusi­laukė reikiamo dėmesio. O ir tas mažas dėmesys dažnai ap­siribodavo kritika. Ir T. F. Žilinskas buvo pavadintas „nedemokratišku". Būtų juo­kinga, Jei nebūtų apmaudu — valstybėje, kurioje demokrati­ja įvairiose gyvenimo sferose buvo didžiausias deficitas, kažką kaltina demokratijos stoka. O priežastis štai kokia — T. F . Žilinsko sūnus Aleksandras 12 metų buvo Lietuvos teisingumo ministru.
Koks entuziazmas lydėjo visus 1918. Pagaliau laisva Lietuva.  Mykolo Žilinsko bro­lis kunigas Tomas Žilinskas, grįžęs iš Amerikos, pastato 1921   m.   Domeikų   kapinėse paminklą Žilinskų giminei, mat ištvinusi Šešupė buvo išplovusi kapus, sugadinusi ant­kapius. Ant to paminklo iš­kalti Maironio žodžiai:
„Apsaugok, Aukščiausias,
Tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bo­čių kapai.
Juk tėviška Tavo malonė daug gali.
Mes tavo per amžius var­gingi vaikai".
             To meto kaimo jaunimas, inteligentija rinkdavosi sena­me Lankeliškių dvare ir sta­tė mėgėjiškus vaidini­mus.  Motina prisimena  jų  pava­dinimus: „Pirmasis degtinda­ris", „Mūsų geradaris", „Ap­siriko".  Net jų turinį, personažų vardus, kas ką vaidino — ji atsimena.
Kokia meile Tėvynei turėjo degti šių žmonių širdys, jei savo vaikams ją įskiepijo taip giliai, kad Sibiro negandos, neteisybė, praradimai jos ne­užgesino. Mykolo Žilinsko brolio Antano sūnus Jonas Žilinskas suorganizavo 1976 m. Domeikuose,  giminės lop­šyje, ant Šešupės kranto Ži­linskų giminės susitikimą. Su­gūžėjo giminė iš visos Lietu­vos. Buvo kas atsiminti. Ap­lankė kapus, kur tiek Žilins­kų atgulę, kunigo Žilinsko statytą paminklą (po karo pa­minklas kažkieno piktos ran­kos buvo nugriautas, Bro­niaus Žilinsko sūnaus Petro iniciatyva paminklo dalys bu­vo iškeltos iš Šešupės ir, tal­kinant skulptoriui Lisauskui, paminklas atstatytas). Aplan­kė gimtos sodybos vietoje li­kusius pamatų akmenis, tuopų ir ąžuolų alėją (kažkada Jo­nas Žilinskas čia yra pasodi­nęs apie 1000 medžių). Isto­rikas, susitikimo svečias,  labai daug įdomaus papasakojo apie gi­minės didžiuosius vyrus, o T. F. Žilinsko mokinys su di­dele meile kalbėjo apie savo mokytoją, rodė nedidelę Lie­tuvoje išleistą brošiūrėlę apie Tomą Ferdinandą Žilins­ką. Kokį peną minčiai ir jausmams    turėjo šie susitikimai. Susitikome ant Šesupės kranto dar 3 kartus. Tačiau Joną Žilinską perspėjo (rajo­no valdžia?), kad susitikinėti „nepatartina".
Tiek norėjome papasakoti apie tuos gimtajai žemei, kal­bai atsidavusius žmones, per­davusius iš kartos į kartą lie­tuviškas dainas, eiles, pasa­kas, saugojusius tai kalbos draudimo metais, Sibire, abe­jingumo ir kritiško požiūrio tautiškumui laikais. Ir mūsų Mamytės anūkai užaugo klau­sydami  įdomiausių pa­sakojimų apie šeimos džiaug­smus ir vargus, apie karus ir pokarius, klausydami jos dai­nuojamų dainų ir deklamuoja­mų eilių. O dabar proanūkiai žaidžia jos padarytom iš ska­relių „voveraitėm" (išmoktom daryti dar vaikystėje, kai lė­lių nebuvo), klauso jos lėtos, taisyklingos šnekos, auga jos pamylėti.
Mūsų prosenelių ir senelių tikėjimas — tos šaknys, ant kurių sulapojo šiandienos at­gimimo medis.
 
Vitalija MASLAUSKIENĖ,
Vilija ŽINEVIČIENĖ
Iš Knygnešių krivulės No 4 („Šviesa“) 1989.12.21
        Ar esate pastabūs skaitytojai?
1. Žilinskų giminėje daug apsišvietusių žmonių. Kas juos įkvėpė? 
2. Kodėl  gentainiai labai didžiuojasi Tomu Ferdinandu Žilinsku? 
3. Kaip buvo nešamos ir saugomos lietuviškos knygos? 
4.  Kokios tradicijos jums atrodo patrauklios, ar turite panašių ir savo šeimoje?