<< Lietuviškas žodis     << Meno galerija     << Atgal    

 

LIETUVIŲ POETŲ EILĖS APIE KNYGNEŠIUS. II dalis 

Sudarė Nijolė Petraitytė

 

 
GIMTOJI KALBA 
Ilgai, mano žeme, letarge miegojai,
Kai žodis lietuviškas baudžiavą ėjo …
Pabudo iš miego šalelė gimtoji,
Ir niūrios padangės palengva giedrėjo …
Daug metų kentėjai nuo lenkiškų ponų,
Tave nemadinga vadino - vyžota …
Ir peikė tave iš dvarų ir ambonų -
Lietuviškai vien tik varge aimanuota …
 
Išlaikė tave tasai užguitas sodžius,
Kaip žaliąją rūtą, kaip žydrąjį liną …
Šiaudinėj pastogėj lietuviško žodžio
Motulės vaikus prie ratelio mokino.
Pamilo vaikai tave dūminių pirkių -
Iš sodžių toli išsinešę:
Daugiau nedejavo tais žodžiais, nei verkė, -
Dainas tik dainavo, eilėraščius rašė.
Graži tu esi, kalba mano gimtine,
Skambi, kaip srovė mėlynųjų upelių.
Miela, kaip lakštutės daina vakarinė,
Atskridus iš gimtojo pagirio žalio.
 
 
DEGANČIOS KNYGOS 
Kalbėjusios tautą ir tiesą jos pasmerktos buvo be teismo 
(jų gyvybė keisti negali jų sušaudyt partrenkti nagano smūgiu).
Knygos kilo iš laužo pelenais sparnais pamojavo
ir lyg paukščiai pietuosna į amžinas lėkė dausas.
Knygos kilo aukštyn pelenines jų šviesiosios mintys
su dangum susiliejo ir amžina tapo tiesa,
tu viena prismeigta prie krūtinės pražilusio baltų
išminčiaus
nusidažė raudona - lyg mirštančios Saulės spalva …
 
 
KNYGNEŠIAMS
Bet nemiega seklys ir suklumpa bėglys,
švininės mirties parklupdytas …
Guli jaunas, stiprus, bet negyvas žmogus,
Pasirinkęs sau knygnešio kelią.
Teka kraujas tamsus per knygelių lapus
Ir užlieja lietuvišką žodį …
Iš ko mokys vaikus vargdienėlis skurdus,
Gal beraščių kentės jie nedaliąė
Bet žandarai antai plėšo knygą piktai
Ir negyvąjį kojomis spardo -
O jis guli ramus, Prometėjas taurus,
Bevardžiu pasilikt panorėjęs.
 
 
AR PAREIS KNYGNEŠYSTĖ
Klausia kelias žvaigždėtas tylos,
Kuomet rūkas taku nuvingiuos,
Ar pareis žilagalvis žmogus,
Žiburėlį uždegti languosė
Aš menu jį, tai buvo seniai,
Akys jo kaip pražydę linai.
Kaip varpelis - dainelė liūdna,
Jo viltis - tik paguoda viena,
Kad Tėvynė ištvers, iškentės,
Gimtas žodis sulauks pilnaties.
Puošis saule pakrantės takai.
Vėlei krykštaus prie pirkios vaikai.
Buvo šaltas skausmingas ruduo,
Lapus nešė, skandino vanduo.
Žilagalvį senelį nakčia
Į vergiją išvarė slapčia.
Klausia kelias žvaigždėtos tylos.
Švintant laisvei gimtuos pamariuos:
Knygnešys - žilagalvis žmogus -
Ar pareis įžiebt šviesą languos?
1991.IX.10
 
Juozapas-Vytautas Baužys. Knygnešio ainis (11 metų).
 
Mano prosenelis buvo knygnešys.
Jis nešė knygas per lietus,
sniegą ir pūgas …
Nors kojos jau neina, Nors linksta nugara,
Bet ten, kur žybsi žiburėlis,
Ten dar gyva lietuviška kalba.
Močiutė ir mama,
Senelis ir tėvelis,
Šalia jų ir vaikelis
Vis žiūri pro langelį.
Ar dar nėra, ar dar nėra
Knygnešio su knygomis ant pečiųė
Ir štai iš tolimų tolių
Sušmėkščioja žmogus.
Tai knygnešys ateina
Per pievas ir miškkus.
Jau žiba žiburėlis -
Ir linksmas, ir jaukus.
Nėra visam pasauly tokio
Kaip knygnešys narsus. 
 
 
LIETUVIŠKAJAM ŽODŽIUI 
Iš prigimties laisvamanis bedievis
dar vaikas parduotas nupirktas
pasaulinėj mugėj
patyręs istorijos apgavystes
žmonijos beprotystę
ideologijų religijų kraujomaišą
išėjęs politechnikos mokslus
berijų akademijas
tikiu vienatinį dievą
gimtąjį žodį
pačios gamtos sutvertą mūsų senoliams
tėvų paveldėtą išsaugotą
nužengusį į mano lūpas
širdį ir kraują
tikiu lietuvišką žodį
ištikimybės ištvermės tarną
slapta prasismelkdavusį
pro caro kaizerio imperijų sienas
muštą badytą šaudytą
karuose sukilimuose revoliucijose
kalėjusį lukiškėse butyrkose presniose
šalusį alkusį tremtyse
krauju prakaitavusį emigracijose
vis išeinantį ir vis grįžtantį
prie savojo lopšio
į motinos Lietuvos įsčias
tikiu kasdieniškąjį stebuklą
teikiantį vardus
mano artimiesiems ir svetimiesiems
žolėms ir medžiams
gyvasčiams ir daiktams
mintims ir lūkesčiams
tikiu tave žodi
neturėjusį rašto
draudžiamą rašyti
žūstančiojo rėktą
mylinčiojo kuždėtą
melagingai prisaikdintą
pražūtingai atsivėrusį
tikiu žodį
mirštantį su karšinčium
prisikeliantį su naujagimiu
smurtu užtrenkiamą burnoje
bet išliekantį sąžinėje.
 
 
LAIKO ŽYMĖS
Mano kely - ugninio laiko žymės,
Stoviu į Tėvynę tvirtai atsirėmęs …
Oi, kaip kvepia rupios duonos riekės,
Nesupilto kapo verksmas Miško broliams.
Per tamsą ėjo knygnešiai į šviesą,
Pasvirusios į tylą budėjo ievos …
Knygnešius teisė caro satrapai,
Ateinu nusilenkt knygnešio kapui.
Čia partizanai - plačių girių broliai,
Jie krauju aplaistė dobilienų žolę.
Girios pelkėj guli jauni vyrai,
Rankom apkabinę šventą bočių girią ...
 
 
ŽMOGAUS KELIAS 
Kai užsimerki, -
plaukia ir plaukia:
Japonų karas, totorių chanas,
Alkos kalnelis, Platelių mugė,
knygnešiai dėdės, rekrūtai sūnūs,
vilkai dar tąso kūnus per marą
po Donelaičio Romintės girią,
Šimonis eina iš Prūsų žemės,
gieda Strazdelis mužikams giesmę,
lėktuvai skrenda, laivai išplaukia,
Vienažindys vis dar laukia Roželės,
miškuos dar pokši, - dar šaudos vyrai,
garsiai girdėti, toli matyti - - -
- - viską kartoji, lyg suktum rylą,
kai atsimerki, - gražu ir keista, -
kur tavo būta, - pasėjo rūtą - - -
 
 
KNYGNEŠIAI 
Širdys - pilnos lietuviškų žodžių,
Nesudegusių amžių ugny.
Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių
Ėjo žodžiais šitais nešini.
Baltose lankose - juodos avys …
Prie naktigonės laužo blausos
Kaimo bernas maldaknygę gavęs,
Dievo vardą pernakt slabizuos.
Kai raides tarsi stacijas keliais
Jis apeis, kai visas prisišauks,
Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelis
Ir ilgėsis pasaulio gražaus.
Prie Žemaitės rymos, apžavėtas
Savo brolių alpiais sopuliais …
Knygnešiai - tarsi dūšios be vietos -
Eis per Lietuvą vargo keliais.
Tų kelių tolumoj - ne palaima:
Baltos meškos urzgės, pūgos slaugę.
Ten sapnuos jie lietuvišką kaimą
Ir grįžimo dienos nesulauks … -
Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiai
Su pasaulio šviesa širdyje.
Paprasti kaip lietuviški žodžiai,
Ir per amžius neramūs kaip jie.
 
 
KNYGNEŠIŲ MIESTAS
Kur prie Nemuno didingi
ošia ant kalvų šilai.
Mituvos ir Imsrės vingiuos
jaučiam Jurbarką giliai.
Kur bebūtum bekeliautum,
neš mums Nemunas gilus
po dangaus žydriaisias skliautais
Jurbarko žalius šilus.
Jurbarkas per amžius glaudžias
čia prie Nemuno krantų.
Ir šilai vis ošia graudžiai
ant piliakalnių šventų.
Kyla rūmai daugiaaukščiai
mėlyno dangaus erdvėn.
Čiulba čia skrajūnai paukščiai -
širdžiai miela taip išvien.
Skaidrios upių bangos žvilga
žmonės žvalūs ir linksmi.
Nemunas platus ir ilgas -
grožio amžino versmė.
Tai šilai vis paslaptingi
čia, ties Nemunu šviesiu.
Kaip mūs upių vingių vingiai,
Kaip ir grožis mūs visų.
Knygnešių keliai kryžiavos
per kančias, kad būt šviesu.
Kai Lietuva spaudą savo
gynė sunkiai iš tiesų.
Šaunūs knygnešiai keliavo -
nešė spaudą Lietuvos,
vardą knygnešio įgavęs,
amžiais Jurbarkas gyvuos. 
 
 
KNYGNEŠIŲ DVASIA 
Knygnešiu tau lėmė būti,
Knygnešių dvasia šventa.
Ir gaivina kaip šaltinis,
Kaip versmė srauni, tyra.
Tylios naktys graudžiai verkė
Šalto Sibiro glėby.
Išsūpavot mums po raidę
Begaliniam ilgesy.
Knygnešių dvasia šventa
Gyslomis mūs teka.
Vėlei mūsų širdyse
Šventą dvasią kelia.
 
 
Martynui Sederavičiui, kunigu ir knygnešiui (1829 - 1907)
 
Atleisk, kunige,
vaikaičiai
pamiršo Tavo vardą.
Jie nemoka žegnotis
Motinos žodžio skiemeniu
ir Tėvo duonos rieke.
Jie nenumano, kurioje pusėje
yra Sudargas -
Tavo knygos ir žodžio gimtinė.
1993.IX.18.
 
 
MOTKA IR REIKALAS MOKSLO VAIKAMS 
Susirinkę daugis vyrų
Pasisamdė jau Pipirą.
Mokyt turia mūsų vaikus, -
Testa dievas lailo sveikus, -
Pakiemiais: pas Petrą - viena,
Jurgio - dvi ir Jono - diena.
Mokyt turia visą žiemą, -
Apsilenkia mūsų kiemą.
Mes negaliam už anytos:
- Knygos, -sako, - pramanytos, -
Keikia mane , vyrą peikia: -
Kam čia mokslo vaikams reikia.
Anie metai , -sako, - dėdė
Savo vaikais gan daėdė.
B,c,d,em,em - kai šunes loja,
Ko čia akli begraboja.
Man be vaikų jūsų ūko
Galva, - sako -išsidūko.-
Dieverės trys pas anytą,
Kai keltuvės, kas tarytų,
Miega lig[I] dienai gryčioj,
Snaudžia nuėję bažnyčioj.
Nedėlia, šventė ir šiokia diena -
Visa čia lieka kaip ir už viena.
Kai aš buvau dar mergaitė,
Tėvelis ant knygos skaitė.
Mes rožančių giedam gryčioj,
Pagiedoję - vėl bažnyčioj,
Mūsų namai stačiai nuo to
Loskoj dievo prabagoto.
Prie tam buvo mūsų duona
Balta, graži kaip aguona.
Daugį vaikų jis išmokė
Ir mirdamas šitaip sakė:
–- Klėtyj turtus ir patieką
Knygoj vaikams aš palieku.-
Ir priglaudęs burna savo
Triskart knygą pabučiavo.
O! Lietuvos tikras žmogus
Meilus buvo ir patogus.
Būdavo, jo poteriuose
Maldas naujas dvi tris rasi.
Duona ,sako, bus nejuoda,
Kas ant procės atsiduoda.
Šventas Jurgi, visi šventi,
Kad batviniai būt užtrinti.
Dėkavojam už kasdienę,
Ganyk karvę daugiapienę.
Numirėliai jau teisingi
Sapnuojasi, kol užmingi.
Anoj naktyj ant lovose
Man tėvelis sapnavosi.
Mačiau - knygą rankoj turia
Ir ant Raštą Šventą žiūria.
Vaikų daugis aplink sėdi,
Visi dailiai apsirėdę.
Šviesi tapo mūsų gryčia
Kaip ir šventa ta bažnyčia.
Kai taip buvo ir taip darė,
Man tėvelis ėmęs tarė:
--Sapnis tavo bus malonės.
Klausia, kodėl miega žmonės
Arba snaudžia ir apkurto.
Kiti laukia mokslams turto.
Tau apvaizda datirt davė:
Mokyk vaikus , bus ir šlovė.
Bus tau šlovė ir danguose,
Atilsį tėveliams duosi.
 
 
Aušra, suplasnojus skaisčiais spinduliais,
Prižadino tautiš slėgiamo karsto
Ir veda ją laisvą, gražybės keliais,
Kur rytas išaušęs svajones mums žarsto,
 
Kur meilė, brolybė ir saulės sapnai,
Kur laisvės šaltinis srovena bedugnis,
Kur laimė ir džiaugsmas drauge amžinai,
Kur bundančių amžių kūrenasi ugnys…
 
Į priekį! Pirmyn ir pirmyn!
Vis - ženkim ir ženkim, ir ženkim!
Aušra nenustos mums plasnojus!
Į priekį! O galvas aukštyn!
Mes patys likimą sau lenkim!
Mus laukia dar žygių rytojus!
 
 
KNYGNEŠYS 
Kad lapai nuo medžių nugeltę byrėjo,
O vėjas lingavo šakas,
Kai vargšas žmogelis su knygomis ėjo,
Sunkumas kankino rankas…
 
Bet eidams sutiko uriadniką seną:
Surišo žmogelį kietai…
Ir vargšą į baltąją vežė, gabeno
Ir ten jį uždarė šaltai…
1907.VI.24
 
 
JOVARUI
 
Poetas iš Kalniškių kaimo
į “Rūtos” fabriką veždavo pieną.
 
Kai į Šiaulius važiuoti lemta,
Meti skersai vežėčių lentą.
Sartukas prie Kairių sužvengia.
Už nugaros bidonai žvanga.
Laikai botagą nusitvėręs
Tarp pirštų kaip plunksnakotį.
Šalikelėje žydi svėrės -
Tik savo pozos nekeiti:
Ant kelių knygą atsivertęs,
Į priekį kiek palinkęs …
Linksmai sužvengia Sartis.
Ar tu laimingasė
 
 
KNYGA
Žiūri į mus.
Į visa, ką mes tveriam.
Į gėrį, blogį,
Viltį, į nemeilę.
Ar šviesios tau atrodo
Mūsų akysė
Ar mūsų rankos
Tau jau nebeskaudžios?
O mūsų mintys,
Klausimai, spėlionės -
Kai ieškome savęs tavy.
Ir kai nerandamė
Kantrioji!
Laužų kvapu
Ir knygnešio dvasia
Tebealsuoji.
Įskaudinta, apkaltinta
Tremta.
Dar tebesi
Greta.
Tylėdama žiūri
Iš savo tolių.
Ir tavo žvilgsnis -
Amžina mįslė …