Apie savo nuveiktus lietuviškos spaudos
kūrimo darbus Jankus yra šitaip išsitaręs:
- Ilgus priespaudos metus
klaipėdiečiai lietuviai savo spaudos neturėjo. O spauda daug būtų
galėjusi padėti lietuvybei palaikyti. Mums tada ypač stigo spaudos
darbininkų. Po prūsų revoliucijos, įvykusios 
1848 m,
lietuvininkams buvo pradėtas leisti lietuvių kalba laikraštis „Keleivis“,
kurį redaguoti vokiečių buvo pasamdytas Fridrichas Kuršaitis. „Keleivis“
lietuvininkus ragino bijoti Dievo ir karaliaus. Jis ugdė
vergiškumą. Pagaliau mes ryžomės išleisti savo laikraštį. Stigo
ir lėšų, ir žmonių. Šiuo metu kilo klaipėdiečių lietuvių ir
prūsų lietuvių tarpe mintis, kad reikia bendromis jėgomis dirbti
su Didžiosios Lietuvos lietuviais. Mūsų sumanymu leisti
laikraščiui bendradarbių ieškojome Didžiojoje Lietuvoje. Tačiau
ir ten inteligentai buvo išsiblaškę įvairiuose kraštuose.
Basanavičių susiradome Prahoje, Koncevičių - Rygoje,
Višteliauską - Poznanėje. Išleidome „„Aušrą“.
Iš karto buvo labai sunkios sąlygos ją leisti. Pirmaisiais, 1883-aisiais
jos leidimo metais teturėjome 74 po rublį apsimokėjusius prenumeratorius,
o antraisiais metais - jau turėjome 240 prenumeratorių,
apsimokėjusių po keturis rublius. Spauda, savaime aišku, daug
padėjo kelti lietuvybę, ir per ją užmezgėme santykius, bendrai
dirbti su Didžiąja Lietuva.“
Martynas Jankus yra vienas iš
svarbiausių lietuviškos spaudos kūrėjų, jos uolus platintojas
Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje. Jis buvo vienas iš pirmųjų „Aušros“
sumanytojų ir kurį laiką jos redaktorius.
Emęsis spaudos kūrimo darbo, M. Jankus
matė, kad jis yra labai sunkus, reikalauja daug lėšų, prityrusių
darbininkų ir techninių priemonių. Kad lietuviška spauda galėtų
verstis be didesnės finansinės paramos iš šalies, M. Jankus
ryžosi įsigyti savo spaustuvę. 1889 m. Tilžėje jis iš dviejų
vokiečių nusipirko spaustuvę, įlįsdamas į skolas, kurias vėliau
išlygino Martyno tėvas.
Įsigytą spaustuvę reikėjo
patobulinti, prisiperkant kai kurių mašinų ir spaudmenų. Tai vėl
kainavo – 5000 markių.
Kol „Aušros“ tiražas siekė apie
400 egzempliorių, galima buvo dar šiaip taip verstis, bet vėliau,
ypač dalį lietuviškos spaudos darbų atliekant nemokamai, atsirado
naujų skolų. Joms mokėti M. Jankus pinigų neturėjo. Todėl
teismas 1892 m. aprašė Bitėnuose buvusį Jankų ūkį. Tėvas,
sugraibęs šiek tiek pinigų iš giminių, skolas likvidavo.
Tada M. Jankus pats pradėjo leisti
populiarias brošiūras, maldaknyges ir 1900 m. išleido Mažosios
Lietuvos susipratusiems lietuviams skirtą savaitraštį „Saulėtaką“.
Daugiau kaip vienerius metus ėjusios „Saulėtakos“ leidybą dėl
lėšų trūkumo teko nutraukti. Atsirado vėl nemažai naujų skolų.
Teismas vėl paskelbė Bitėnų ūkio varžytynes. Martyno tėvas šį
kartą ūkį vėl išpirko, bet sūnui jo daugiau jau nebeužrašė
(vėliau užrašė jo vaikams). M. Jankus su šeima tada persikėlė
gyventi į Klaipėdą, kur dirbo spaudos darbą prie „Apžvalgos“
ir kitų neperiodinių lietuviškų raštų. Minėti lietuviškos
spaudos kūrimo darbai iš M. Jankaus pareikalavo didelio
pasiaukojimo: jie grėsė nuolatiniais pavojais ir materialiniais
sunkumais. Bet jis visa tai kantriai pakėlė. Greta organizacinio ir
leidybos darbo, M. Jankus pats ėmė plunksną į rankas, rašė
eilėraščius ir straipsnius, kurie buvo spausdinami anuometiniuose
draudžiamuose lietuviškuose leidiniuose.
M. Jankus gerai suprato ir giliai
įsisąmonino, jog lietuvybė, kuri jam buvo taip brnagi, pačioje
Lietuvoje silpnėja dalinai dėl to, kad lietuviai neturi savo
raštų, knygų, laikraščių, lietuviškų organizacijų. Dėl tos
priežasties jis didžiąją savo gyvenimo dalį ir praleido
rašydamas, spausdindamas ir platindamas lietuvišką spausdintą
žodį.
- Martynas Jankus buvo didelis
lietuviškų raštų nelegalaus gabenimo organizatorius. Per jo
rankas,
- sako J. Tumas-Vaižgantas, yra
perėję beveik visi Didžiosios Lietuvos kontrabandininkai, knygų
gabentojai arba knygnešiai. Pas jį buvo sandėlis, pas jį
kontrabandininkai apsirūpindavo raštais ir vykdavo į Didžiąją
Lietuvą
Literatūra:
1. J. Tumas - Vaižgantas,
Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų
grupė. Kaunas 1924) .
;)
');)