Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija >>>
Virtuali paroda „Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje“ I–III dalys >>>

	Parodos plakatas
Ekspozicijos fragmentai  ir jos rengėjai		Nuotraukos  UAB „EKSPOBALTA“

2003 m. UNESCO Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetį įtraukė į 2004–2005 m. UNESCO minimų datų sąrašą, taip paskelbdama šią sukaktį viso pasaulio kultūros ir švietimo istorijai reikšminga data. Šia proga spalio 18 d. Paryžiuje, UNESCO būstinėje, buvo atidaryta ir dešimt dienų veikė paroda „Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje“. Parodos atidarymo metu sveikinimo kalboje Lietuvos kultūros ministrė Roma Žakaitienė pabrėžė lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. ir išsaugant vieną iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų kaip neatsiejamą visos žmonijos nematerialaus paveldo dalį.

UNESCO būstinėje, šioje pasaulio kultūrų kryžkelėje, įvykusioje parodoje ne tik plačiai nušviestas spaudos draudimo laikotarpis, bet ir trumpai pristatyta Lietuvos istorija bei kultūra. Parodą surengė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, bendradarbiaudamos su Lietuvos Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos nacionaliniu muziejumi, kitais muziejais, bibliotekomis, archyvais ir organizacijomis.

Architekto ir dailininko Sauliaus Valiaus bei jo ekspozicijų rengimo grupės kūrybingumas suteikė parodai meninį polėkį – ekspozicija buvo ne tik turtinga bei turininga, bet ir labai grakšti. Iš persišviečiančių teminių plakatų su paaiškinamaisiais tekstais švelniai sklido lietuviška muzika arba poezija. Tarsi ant varveklių pritvirtintos plazdančios iliustracijos savotiškai jungė ir skaidė ekspozicijos erdvę, atrodė, kad paroda gyva, judanti. Įspūdinga S.Valiaus meninė instaliacija „Atvira pažinimui“, vaizduojanti knygą, iš tolo žiūrint priminė paukštį – atrodė, kad po jo sparnais ir skleidžiasi eksponatai, liudijantys skaudžią mūsų istorinę patirtį. Be galo skaidrus ir įtaigus menininkės Dianos Radavičiūtės darbas „Mano žodžio žemė“, ant didelio formato veltinio lakštų spaustos fotografijos, kuriose užfiksuoti šokančio vaiko judesiai, tarytum simbolizuojantys lietuviškas raides ir gimtosios kalbos kertinius žodžius. Tas bendras visos parodos meninio grakštumo įspūdis buvo juo labiau žavintis, kad jį sukurti pavyko ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis – tarp ganėtinai šaltų, gal net atšiaurokų UNESCO būstinės mūrų. Paryžiuje nuo seno gyvenančių lietuvių liudijimu, tai buvo pats išsamiausias, geriausiai ir meniškiausiai parengtas Lietuvos pristatymas Paryžiuje per visą pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį.

Po parodos atidarymo apie Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečio paskelbimą UNESCO minima data ir apie šiai sukakčiai skirtą parodą mintimis pasidalinti sutiko Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Ina Marčiulionytė.

	Ekspozicijos  fragmentai  Iliustracijos iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rinkinių  Nuotraukos Astos Dirmaitės ir  UAB „EKSPOBALTA“

Valdas Papievis: – Kaip, kokiais kriterijais remiantis vienai ar kitai valstybei svarbios sukaktys įtraukiamos į UNESCO minimų datų sąrašą?

 

Ina Marčiulionytė:

– UNESCO vienija 190 valstybių, tad teikiant panašius pasiūlymus konkurencija labai didelė. Be to, vertindama pateiktus pasiūlymus UNESCO taiko griežtus kriterijus. Negali būti teikiamos datos, mininčios valstybių įkūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, karo įvykius ar pan. UNESCO minimomis datomis gali būti paskelbtos datos, reikšmingos ne vienai šaliai, bet visam pasauliui ar bent regionui. Labai svarbu, kad toji sukaktis ar jubiliejus būtų plačiai minimas pačioje valstybėje. Jei tai asmenybės gimimo ar mirties metinių jubiliejus, savaime suprantama, kad tas žmogus turi būti daug nusipelnęs pasaulio kultūrai, švietimui ar mokslui. Pavyzdžiui, 2004–2005 m. UNESCO minimomis datomis taip pat paskelbtos I. Kanto 200-osios mirties metinės, V. Gombrovičiaus 100-osios gimimo metinės, Ž. Sand 200-osios gimimo metinės ir kt.

Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis – tai jau ketvirtoji Lietuvos data, paskelbta UNESCO minima data. Kartu su UNESCO Lietuva taip pat minėjo Martyno Mažvydo katekizmo 450 metų sukaktį, Adomo Mickevičiaus 200-ąsias gimimo metines, Ignoto Domeikos 200-ąsias gimimo metines.

 

V.P.: Kuo UNESCO pasirodė reikšmingas Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis?

I.M.: Kaip žinia, UNESCO – tai organizacija, kuri rūpinasi švietimu, mokslu ir kultūra. Raštui bei raštingumui, spaudai čia skiriamas labai didelis dėmesys. Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimas – unikalus, ne tik Lietuvai svarbus dalykas, ypač jei prisiminsime, kad jis buvo pasiektas taikiomis priemonėmis. Spaudos draudimu buvo siekiama mus atkirsti nuo Vakarų Europos kultūros. Tad šios datos simbolinė reikšmė labai didelė ypač šiemet, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

 

V.P.: O kaip į sumanymą surengti spaudos atgavimo šimtmečiui skirtą parodą UNESCO žiūrėjo Lietuvos institucijos?

I.M.: Pirmiausia, šį sumanymą labai palankiai įvertino Kultūros ministerija, tačiau visos institucijos, susijusios su švietimu ir kultūra, puikiai suprato, jog tai – reikalinga ir aktuali paroda. Mums talkino svarbiausi Lietuvos muziejai, bibliotekos ir archyvai. Konsultavomės su istorikais, archyvinės medžiagos specialistais. Esame dėkingi visiems, kurie mums padėjo, visi dirbo su dideliu entuziazmu. Be jų pagalbos tokios parodos tikrai nebūtume galėję surengti.

 

V.P.: O kaip jūs pati vertinate šią parodą?

I.M.: Man atrodo, kad ši paroda yra stipri ir konceptualiąja, ir vizualiąja prasme. Parodoje plačiai pristatomas spaudos draudimo laikotarpis, nušviečiant svarbiausias šio laikotarpio istorines ir kultūrines aplinkybes, faktus, ryškiausias asmenybes. Paroda padeda suprasti, kas Lietuvoje dėjosi, kokia ji buvo spaudos draudimo metu, kas vyko prieš tai, kodėl spauda buvo uždrausta, kaip ji buvo atgauta. Parodoje buvo galima rasti ne tik daug tekstinės istorinės medžiagos, bet ir iliustracijų, pamatyti autentiškus eksponatus, spaudos draudimo laikotarpio leidinius ir netgi savomis rankomis pavartyti kai kurių leidinių faksimiles. Tačiau, pirmiausia, į parodą patekęs lankytojas trumpai supažindinamas su Lietuvos istorija, lietuvių kalba, Lietuvos kultūros ir rašto plėtra iki minimo laikotarpio. Mano manymu, tai labai gerai apgalvotas konceptas. Mums dažnai atrodo, kad nebūtina, tarsi net nepatogu kartoti elementarius dalykus, bet iš tikrųjų vis dar labai daug žmonių užsienyje mažai arba nieko nežino apie Lietuvą. Kad lietuviai kalba lietuviškai, o ne rusiškai, kad tradiciškai naudoja lotynišką abėcėlę, o ne kirilicą, kad 1990-aisiais atkūrėme nepriklausomybę toli gražu ne pirmą kartą, kad galime didžiuotis sena valstybingumo tradicija, jiems tai – vis dar atradimas ir naujiena. Daugeliui lankytojų ši paroda buvo pirmoji pažintis su mūsų valstybe.

Labai džiaugiuosi, kad šią ekspoziciją labai gyrė mano kolegos, kitų šalių ambasadoriai ir nuolatiniai atstovai prie UNESCO.

UNESCO darbuotojams padarė didelį įspūdį parodos rengėjų profesionalumas. Iš pakankamai nedėkingos erdvės jie sukūrė nuostabią ekspoziciją. Kas jau kas, o prancūzai ir, žinoma, kitų tautybių UNESCO dirbantys žmonės labai gerai skiria, kur yra originalus darbas, o kur standartiniai šablonai. Jei dėl lėšų stokos neturime galimybių surengti tokių parodų dažniau, privalome tai padaryti labai profesionaliai, siekdami, kad apie tai būtų kalbama ilgai, kad renginys suskambėtų. Ir mums tai pavyko. Visi atsiliepimai apie parodą tik teigiami. Visus sužavėjo Sauliaus Valiaus instaliacija. UNESCO netgi paprašė palikti šį kūrinį ekspozicijoje keletą metų. Tai bus  lyg ir „neilgalaikė“ (nes popierinė…) Lietuvos dovana UNESCO.

 

V.P.: Bet teko girdėti, kad pačioje Lietuvoje buvo abejojančių, ar verta rengti šią parodą, sakančių, kad UNESCO – per daug uždara organizacija. Ar nebuvo nusivylusių dėl to, kad į ją prancūzai neplūdo miniomis, kad apie ją nebuvo atgarsių prancūzų žiniasklaidoje?

I.M.: Valstybės pristatymas tarptautinėse organizacijose labai skiriasi nuo pristatymo vienoje ar kitoje šalyje. Paroda, surengta Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, nėra skirta amerikiečiams. Jei mes parodą rengiame UNESCO, tegul ir Paryžiuje, tai nereiškia, kad ji skirta prancūzams. Žinoma, ateina ir prancūzų, mes irgi juos kviečiame. Yra paryžiečių, kurie domisi UNESCO veikla ir nuolat vaikšto į čia vykstančius renginius. Bet prancūzams mūsų šalį pristatinėja Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Ir šiuos dalykus reikia aiškiai skirti. UNESCO – daugiašalė institucija, todėl pristatydami Lietuvą, mes negalime orientuotis vien tik į prancūzus. Jie – auditorijos mažuma. Mūsų auditorija – 190 valstybių. Kiek yra tokių vietų, iš kurių mes galėtume pasiekti šitiek šalių? Per laiką, kol vyksta paroda, ją pamato ne tik UNESCO dirbantys žmones, diplomatai, šios organizacijos svečiai. Į UNESCO nuolat atvažiuoja ekspertai iš įvairių pasaulio šalių, čia vyksta posėdžiai, konferencijos, valstybių vadovų susitikimai. Ir visi tie žmonės aplanko UNESCO rūmuose vykstančias parodas. Libija, Mauritanija, Papua Naujoji Gvinėja mums tokie pat egzotiški kraštai kaip ir mes jiems, todėl dažnai tik per UNESCO gali pasiekti šias valstybes. Apsilankę parodoje šių šalių atstovai parsiveža katalogus, pasakoja savo įspūdžius, kitąkart pasitaiko, kad iš to gimsta ir naujas projektas toje šalyje.

Į šios parodos atidarymą buvo atėję žmonės iš visų žemynų. Jie žiūrėjo, skaitė, domėjosi, uždavinėjo įvairius klausimus. Sakė, kad apie tai nebuvo girdėję, nežinojo, kad mūsų šalyje buvo uždrausta rašyba lotyniškais rašmenimis, kad mes buvome verčiami naudoti kitą raidyną, kad šitaip buvo diskriminuojamas tikėjimas ir lietuvių kalba. Tokį domėjimąsi sunku pervertinti.

Klausimai, ar išvis reikėjo tokios parodos, yra gana keisti, nes apie spaudos atgavimą tarptautiniu mastu mes dabar galėsime kalbėti mažiausiai tik po penkiasdešimties metų. Taip pat keista yra ir klausti, kiek apie tai rašė prancūzų spauda. UNESCO – ne Prancūzija, o tarptautinė organizacija. Be to, vertėtų prisiminti, kiek Paryžiuje vyksta puikių renginių, apie kuriuos prancūzai nė neužsimena. Jie rašo tik apie didžiausius renginius, ir tai kartais jiems skiria tik vieną kitą pastraipą. Tokia kaip ši paroda gali atsispindėti tik UNESCO spaudoje, per kurią informacija pateikiama ir žurnalistams, dirbantiems UNESCO ar su UNESCO.

Tiems, kurie sako, kad neapsimokėjo rengti šią paroda, galiu pasakyti, kad kitiems metams visos UNESCO salės jau užsakytos, tegul patalpų nuoma kainuoja ir didelius pinigus (apie tūkstantį eurų už parą). O mums patalpos buvo skirtos nemokamai.

Tarptautinėms organizacijoms mes turime skirti labai didelį dėmesį – jos atveria daugybę galimybių. Per jas vienu šūviu gali pasiekti labai daug valstybių. Tai yra starto aikštelė kitiems projektams rengti ir realizuoti. Be to, šią parodą galima dar ir kitur rodyti, kad ir vėliau. Ji tikrai to verta, į ją tiek darbo įdėta.

 

V.P.: O kaip kitos šalys rūpinasi savo kultūros pristatymu UNESCO?

I.M.: Nors, kaip sakiau, UNESCO patalpų nuoma brangiai kainuoja, jos niekada tuščios nebūna – parodos keičia parodas. Neseniai albanai buvo surengę parodą, kuri tęsėsi tik kelias dienas. Bet ją pamatė labai nemažai žmonių. Ir albanai neklausia savęs, ar apsimoka rengti tokią parodą, ar apsimoka leisti pinigus patalpų nuomai. Jie supranta savo šalies pristatymo UNESCO svarbą.

Kaip ir kroatai. Kroatai šiemet surengė net tris parodas – pristatė modernųjį meną, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas vietoves, trečioji buvo skirta tekstilei ir skulptūrai. Šioms parodoms lėšų jiems skyrė Kultūros ministerija. Savo šaliai propaguoti kroatai skiria labai daug dėmesio. Jau nebe UNESCO, o Intercontinental viešbutyje šiemet jie dvi savaites pristatinėjo savo virtuvę. Kroatai tikrai labai rūpinasi turizmo plėtra, ir ne tik žodžiais. Šiuo atžvilgiu kroatai veikia labai agresyviai, bet užtat apie juos daug žino. Kroatai supranta, kad per UNESCO apie juos sužinos ne tik prancūzai, bet visas pasaulis.

 

Paryžius, 2004 spalio 26 d. 

2004 m. lapkričio 19 dieną ši publikacija paskelbta ir savaitraštyje „Literatūra ir menas“

 Virtuali paroda „Lietuviško žodžio kelias istorijos kryžkelėje“ I–III dalys >>>