<< Lietuviškas žodis     << Bibliofilas     << Atgal    

 
 
Bibliofilija praeityje ir dabar 
Parengta pagal to paties pavadinimo publikaciją, išspausdintą „Žemaičių bibliofilo“ pirmajame numeryje (2000 m. kovo 16 d.)
 
Kęstutis VAITKUS, Simono Daukanto bibliofilų klubo narys

 

 
Prieš 20 metų išspausdinta Vlado Žuko knygelė iki šiol tebėra vienintelis leidinys apie bibliofiliją lietuvių kalba. Tiesa, apie tokį ypatingą knygos pamėgimą šį bei tą rastume enciklopediniame žodyne V. Žuko knygos „Bibliofilija praeityje ir dabar“ viršelis„Knygotyra„ („Alma littera„, 1997), Domo Kauno veikaluose „Donelaičio žemės knygiai„ (V.,1993) arba „Knygos dalia„ (Pradai, 1999), galbūt dar viename kitame leidinyje, periodikoje. Tačiau akivaizdu, jog knygos mėgėjams tiesiog būtinas antrasis – gal kiek papildytas - V. Žuko knygelės leidimas, nes pirmąjį jau sunku ir besurasti.
Leidinyje rašoma: „Bibliofilija yra socialinis bei psichologinis visuomenės reiškinys, o knygų rinkimas - ne tik intelektualinės, bet ir komercinės veiklos sfera, turinti moralinį, etinį aspektą“. Mokslo šakų aplinkoje bibliofilija traktuojama kaip sudedamoji knygotyros dalis. 0 bibliofilu laikomas „knygų rinkėjas, kuris mažiau atsižvelgia į knygos praktinę vertę jo profesijai, darbui, į knygos turinį ir labiau vertina išorę - poligrafinį atlikimą, meninį apipavidalinimą“. Pateiktos žymių bibliofilų mintys apie knygą, iš kurių „taikliausia“ turbūt yra N. Macujevo: „Reikia mokėti įsiklausyti į knygą ir suprasti ją kaip gyvą žmogų. Čia nepakanka profesionalių žinių, reikia dar turėti ypatingą pojūtį, kuris būdingas medžiotojams, žvejams…“.
Plačiai aptartos asmeninės bibliotekos. O jos būna nepaprastai įvairios. Vieni bibliofilai savo rinkiniuose kaupia vieno ar kelių rašytojų knygas, kiti renka leidinius tam tikra tema, treti - dailiai išleistas knygas, dar kiti – miniatiūrinius leidinius, kraštotyrinius darbus, retus spaudinius, knygas su ekslibrisais ar įrašais ir kt. Kaip vieną iš bibliofilų, kryptingai formuojančių savo asmeninę biblioteką, V. Žukas nurodė tuo metu Čikagoje gyvenusį dailininką K. Varnelį, renkantį viską, kas susiję su M. K. Čiurlioniu (antrajame šios knygelės leidime būtų galima pažymėti, jog šiuo metu dailininkas gyvena Vilniuje ir savo namuose „laiko“ muziejų, galintį sudominti bet kurį bibliofilą). V. Žuko teigimu, „kiekviena asmeninė knygos mėgėjo biblioteka yra daugiau ar mažiau unikali, vienintelė“, tad svarbiausia - „asmeninė biblioteka turi turėti savo veidą“.
V. Žukas rašo apie darbus, kurių turėtų imtis LTSR savanoriška knygos bičiulių draugija (ši knygelė - Vilniaus bibliofilų Mažvydo klubo, tuo metu buvusio „pritvirtinto“ prie minėtos draugijos, leidinys). Būtina esą išleisti knygotyros žodyną (minėtoji „Knygotyra“ pasirodė tik prieš keletą metų), turėti periodinį leidinį (gal „Žemaičių bibliofilas“ taps pirmąja kregžde?), parengti atskirą leidinį apie asmenines bibliotekas Lietuvoje (turbūt tik šiemet prof. D. Kauno iniciatyva išeis trijų dabar Lietuvoje veikiančių bibliofilų organizacijų - M. Mažvydo ir S. Daukanto bibliofilų klubų bei
XXVII knygos mėgėjų draugijos - narių asmeninių bibliotekų „katalogas“ - „Knygių bibliotekos“).
Leidinyje trumpai apžvelgiama bibliofilijos istorija nuo seniausių laikų („knygos ir knygų mylėtojai atsirado beveik vienu metu“). Tarkim, Asirijos karalius Asurbanipalas jau VII a. pr. m. e. Ninevijoje buvo surinkęs didelę dantiraščiu rašytų knygų biblioteką, o Graikijoje II a. pr. m. e. Artemonas iš Kasandrijos parašė darbą „Apie knygų rinkimą“. Kalimachas buvo sudaręs garsiosios Aleksandrijos bibliotekos katalogą, o romėnų filosofas Seneka sakydavęs: „Poilsis be knygų - tai mirtis, gyvo žmogaus karstas“… Pastarųjų šimtmečių bibliofiliją V. Žukas trumpai aptaria pagal atskiras šalis: Prancūziją, Angliją, Italiją, Vokietiją, JAV, Lenkiją, Rusiją, Latviją, Estiją.
Dar sykį perskaitę V. Žuko knygelę, kantriai palaukime jau išversto, bet vis dar savo mecenato nerandančio pirmojo bibliofilinio veikalo „Knygos pamėgimas“ („Philobiblon“), parašyto anglų valstybės veikėjo R. de Berio (Richard de Bury, mirusio 1345 m. ), kuriame rašoma: „Prisiartinęs prie knygų, niekad nerasi jų miegančių, paklaustos jos
neslepia savo minčių; jei klysti, jos nebara, padaręs kvailystę, neišgirsi jų pašaipos…“