Lietuviškas žodis. Daraktorių ir knygnešių katalogo pratarmė

Tautos istorijoje, kovose dėl laisvės ir nepriklausomybės ypač sunkus ir sudėtingas buvo kovų dėl lietuviškos spaudos laikotarpis. Tai atkaklaus, ryžtingo, bekompromisio pasipriešinimo okupantams laikotarpis.

Lietuviška knyga lotyniškais rašmenimis tapo ginklu prieš Lietuvai grėsmingą tautos rusinimo politiką, vykdytą carinės administracijos. Ne mažiau grėsmingas tautos išlikimui tuo metu buvo ir lenkinimas, kurį vykdė didžioji dalis bajorijos ir dvasininkijos, ypač Vilniaus vyskupijoje.

Pasipriešinimas draudimui spausdinti ir skaityti knygas lotynišku raidynu, mokyti vaikus lietuviško rašto galutinai subrandino lietuvių tautinį atgimimą. Iškilo visuomenės veikėjų plejada, kuri, susiklosčius palankesnėms aplinkybėms, paskelbė nepriklausomybę, kūrė valstybę.

Pasipriešinimas spaudos draudimui prilygintinas kovoms už laisvę ir nepriklausomybę. Buvo žuvusių, sužeistų, suluošintų, tapusių invalidais, kankintų, įkalintų, tremtų į Rusijos gubernijas Europoje ir Sibire.

Ne visi knygnešiai ir daraktoriai įkliuvo. Neįkliuvusiųjų buvo daug daugiau. Dalis jų, vengdami arešto, tremties arba kalėjimo, pasitraukė į užsienį (JAV, Angliją, Vokietiją, Prancūziją ir kt. valstybes).

Po spaudos draudimo panaikinimo carinės Rusijos imperijos okupuotoje Lietuvoje lietuvių kalba leidžiamose knygose bei periodikos leidiniuose apie knygnešius bei daraktorius pasirodydavo tik atskiros žinutės, korespondencijos. Pavardės dažniausiai nebūdavo rašomos arba rašomi slapyvardžiai. Buvę knygnešiai bei daraktoriai, vengdami represijų, atvirai apie tai nekalbėjo ir nerašė.

Nepriklausomybės metais (1918–1940) reikšmingus darbus apie spaudos draudimą, knygnešius bei daraktorius parengė Juozas Tumas-Vaižgantas, Vaclovas Biržiška, Juozas Stakauskas ir kiti autoriai.

Jau 1921 m. Vaclovas Biržiška iš Policijos departamento biuletenių ir Kaune likusių archyvinių bylų paskelbė straipsnį apie įkliuvusius knygnešius, kurį pavadino Lietuvių golgota (Mūsų žinynas. – 1921, Nr. 2, p. 105–119).

1997 metais akademikas Vytautas Merkys iš prieškarinės spaudos išrinko publikacijas apie knygnešius, parengė ir išleido 3-iąjį tomą: Knygnešys. 1864–1904. T. 3. Petrui Ruseckui pagerbti / sudar., įvadas ir paaiškinimai V.Merkys. – Vilnius, 1997, 368 p.

Nemažai apie knygnešius įvairiomis progomis rašė prieškario metų periodinė spauda, pradedant dienraščiais ir baigiant parapijų laikraštėliais. Daug vertingos medžiagos buvo knygnešių pensijų bylose. Pensijas gaudavo apie 400 knygnešių bei daraktorių. Dalis šių bylų dabar yra dingusios arba dar nesurastos.

Antrosios bolševikų okupacijos metais apie knygnešius bei daraktorius straipsnius spausdino Kraštotyra ir kt. periodiniai leidiniai. Dažniausiai būdavo aprašomi laikraščio Iskra ir socialdemokratinės spaudos gabentojai ir platintojai.

Nedaug knygnešių bei daraktorių pavardžių randame ir visose lietuvių kalba įvairiais metais išleistose enciklopedijose. Jose pateikiami biografiniai duomenys gana fragmentiški. Dar mažiau jų pateikia dabar pradėta leisti Visuotinė lietuviškoji enciklopedija.

Šioje V.Merkio parengtoje informacinėje knygoje įrašyti 2467 įkliuvusieji su lietuviška spauda ir daraktoriai, mokę vaikus slaptose mokyklose. Taip pat nurodyti 724 lietuviškos spaudos sulaikymai, kai nebuvo rasta kaltininkų.

Įkliuvusių su lietuviška spauda buvo dar daugiau. Apie juos žinių dar yra įvairiose archyvų bylose, kurios nelengvai surandamos. Kai kurios reikšmingos liet. spaudos persekiojimo bylos yra dingusios, tačiau jų nuorašų pasitaiko LMA bibliotekoje esančiuose mikrofilmuose (Mf–701).

Skaitytojui pateikiamame biobibliografiniame žinyne pirmą kartą į vieną vietą iš įvairių šaltinių ir publikacijų pabandyta surinkti knygnešius bei daraktorius, įkliuvusius ir neįkliuvusius caro administracijai, daugiau ar mažiau pasipriešinusius spaudos draudimo metais (1864–1904), nepaklususius draudimui skaityti lietuviškas knygas, slaptai mokyti vaikus. Surašyti ne tik draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojai – knygnešiai, bet ir jų rėmėjai, globotojai, spaudos platinimo ir spausdinimo organizatoriai, lietuviškos spaudos platinimo draugijų, kuopelių nariai. Surašyti ir slaptųjų mokyklų mokytojai – daraktoriai, be kurių ne mažiau pavojingo, valdžios draudžiamo darbo nebūtų buvę lietuviškų knygų skaitytojų.

Pasinaudota valstybiniuose ir asmeniniuose archyvuose, bibliotekų rankraštynuose sukaupta informacija. Peržiūrėtos knygos ir periodiniai leidiniai, išleisti iki 2004 metų. Deja, daug vardų iš tautos atminties ištrynė okupacijos, tremtys, dokumentų naikinimas. Jų jau nebeatkursime.

Vienas kitas asmuo žinyne aprašytas pagal tolimų gentainių ar pažįstamų prisiminimus, nesurasti patikimi šaltiniai. Todėl gali būti, kad liet. spaudos neplatino (buvo tik skaitytojas) arba ją platino po 1904 m. Taip gali būti ir su daraktoriais, kurie pradėjo mokyti vaikus nuo 1904 m., nors slaptų mokyklų būdavo ir vėliau. Literatūroje irgi pasitaiko klaidų, netikslių teiginių.

Straipsniuose, t. y. biografijose, pateikiamos nuorodos, kokiais šaltiniais ir literatūra buvo naudotasi juos rengiant. Pateikiami šaltiniai ir literatūra palengvins tolesnius, išsamesnius tyrinėjimus.

Dėl įvairių priežasčių ne visus šaltinius ir literatūrą autoriams pavyko peržiūrėti de visu, patikrinti. Be abejonės, atsiras knygnešių bei daraktorių, kurių pavardės liko nepaminėtos. Tikimasi, kad atsilieps gentainiai, suras šeimos archyvuose dokumentų (tarp jų ir nuotraukų), kurie patikslins ar papildys straipsnyje pateikiamą informaciją.

Nespėta peržiūrėti visų lietuvių spaudos draudimo laikų periodinių leidinių, kur gali pasitaikyti naujų duomenų apie knygnešius, daraktorius. Šiuos tyrinėjimus žymiai palengvins baigta leisti Lietuvos bibliografijos C serija (analizinė periodinių leidinių bibliografija).

Nereikėtų abejoti, kad įvairių valstybinių bei žinybinių archyvų fonduose, bibliotekų rankraštynuose dar yra dešimtys iki šiol tyrinėtojų nesurastų dokumentų apie knygnešius, slaptą mokymą.

Pavardės, vardai, tėvų vardai užrašyti pagal Literatūros ir šaltinių sąrašo nurodytus dokumentus, kuriais remiantis buvo rengiamas žinynas. Yra pavardžių, kurios užrašytos iš užsienio kalbomis surašytų dokumentų: bylų protokolų, metrikų knygų, atsiminimų, dienoraščių ir pan. Verčiant į lietuvių kalbą, vadovautasi Lietuvių pavardžių žodynu. – Vilnius, 1985, 1989.

Moterų (ištekėjusių) pavardės rašomos abi: mergautinė ir pagal vyro (vyrų) pavardę. Pateikiamos nuorodos iš ištekėjusios moters pavardės į mergautinę arba atvirkščiai.

Kadangi rusiškuose dokumentuose ištekėjusių ir mergautinių moterų pavardžių formos neskiriamos, jų lietuviškos pavardės nustatomos iš papildomų duomenų. Kai tokių duomenų nėra, galimi netikslumai.

Yra keletas atvejų, kai tą pačią pavardę turintys knygnešiai ar daraktoriai surašyti ne pagal vardų abėcėlę. Tai atsitiko todėl, kad pilni arba patikslinti vardai buvo nustatyti jau parengus asmenvardžių bei vietovardžių rodykles spaudai.

Gimimo, mirties, mokymosi, darbo, arešto, tremties ir kt. datos užrašytos remiantis archyvų dokumentais, žinynais, enciklopedijomis ir kitais leidiniais, taip pat informacija, gauta iš knygnešių bei daraktorių artimųjų bei juos pažinojusių žmonių.

Buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose Rusija 1800 metais buvo įvedusi Julijaus kalendorių, kuris galiojo iki 1915 metų. Užnemunėje (Suvalkų gubernijoje) buvo paliktas galioti 1586 metais įvestas Grigaliaus kalendorius. XIX amžiuje tarp jų jau buvo 12-kos dienų skirtumas, XX amžiuje – 13 dienų.

Žinyne įrašytų žmonių gimimo, mirties ir kt. datos (jeigu tiksliai žinomos) užrašytos abi – pagal Julijaus ir Grigaliaus kalendorius, pvz.: * 1868.VIII.16(4) arba · 1905.II.14(1).

Ne visose biografijose užrašytos abi datos. Kartais sudėtinga atsekti, pagal kurį kalendorių užrašyta data. Tuomet paliekama data, rasta šaltiniuose arba kituose dokumentuose.

Galimi netikslumai, nes kai kurių žmonių gyvenimo bei veiklos datos užrašytos remiantis ne archyviniais dokumentais, bet publikacijomis (knygomis, straipsniais, rankraščiais ir pan.) arba įrašais paminkluose (antkapiniuose, memorialinėse lentose ir pan.).

Siekiant palengvinti žinyne įrašytų asmenų gimimo, mirties, gyvenimo bei veiklos vietų nustatymą ir paiešką, buvo pasirinktas paskutinis leidykloje išleistas dokumentas – Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynas. D. 1–2. – Vilnius, Mintis, 1974, 1976. Žinynas išleistas prieš 27 metus, bet jis lengviausiai prieinamas, turi sunormintą vietovardžių rašybą. Todėl pasirinktas 1976 m. Lietuvos administracinis suskirstymas. Naujesnio oficialaus žinyno iki šiol Lietuvoje neišleista.

Po šio žinyno išleidimo administracinis Lietuvos suskirstymas nemažai pasikeitė. Ypač pakitimų gausu po nepriklausomybės atkūrimo ir jie tebevykdomi. Apylinkės pavadintos seniūnijomis, jos nuolat perskirstomos, atsirado savivaldybės, apskritys. Nemažai kaimų paskutiniaisiais dešimtmečiais ištuštėjo, išnyko.

Nurodant carinės rusijos valdymo metų arba Lietuvos Respublikos 1919–1940 m. administracinį suskirstymą, yra kebliau identifikuoti gyvenvietę, nes jų formos neretai skiriasi nuo dabartinių norminių. Net 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenų leidinys (Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas, 1925) yra palyginti retas ir daugelio rajonų bibliotekos jo neturi.

Siekiant pateikti kuo tikslesnę vietovardžio formą, jie rašomi vardininko linksniu, dedant administracinės priklausomybės skiriamąjį ženkliuką ą.

Tačiau ir čia galimi netikslumai, nes yra atvejų, kai didelis kaimas priskirtas dviem apylinkėms (seniūnijoms). Tiksliau nustatyti ne visuomet buvo galimybių, nes gimtinė (sodyba) neišlikusi, kaimynai neatsimena.

Vietovardžiai, kurių nėra 1976 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne (išnykę kaimai, viensėdžiai, dvarai ir kt.), užrašyti su pastaba – buv. (buvęs). Pavyzdžiui:

Yra atvejų, kai gyvenvietė nežinoma (kaimas, viensėdis, dvaras ir kt.), yra tik duomenų apie parapiją, valsčių, apskritį, guberniją. Tokie vietovardžiai taip pat pateikiami su atitinkamu prierašu. Pavyzdžiui:

Knygnešių bei daraktorių biografijoms parašyti pasinaudota dokumentais: archyvų bylomis, spaudiniais, bibliotekų, muziejų bei atskirų asmenų rankraštynais ir pan.

Kiekvienos biogramos nurodomas šaltinis. Dažniausiai pasikartojančiai literatūrai, taip pat archyvams, bibliotekų rankraštynams ir kt. naudojamos santrumpos, kurių sąrašas pridedamas atskirai.

Jeigu nurodyta literatūra (knyga, straipsnis) yra didelės apimties ir joje nepateikiama Asmenvardžių rodyklė, tuomet nurodomas leidinio puslapis.

Puslapiai nenurodomi enciklopedijoms, žinynams ir pan. leidiniams, kuriuose straipsniai (asmenų biogramos) surašyti abėcėlės tvarka, taip pat knygoms, turinčioms pavardžių rodykles.

Kai kuriems į žinyną įrašytiems asmenims yra parengtos ir išleistos bibliografijos (literatūros) rodyklės. Tokiu atveju Literatūros ir šaltinių sąraše (L:) nurodomas šis bibliografijos leidinys ir papildomai publikacijos, spausdintos po rodyklės išleidimo arba dėl kokių nors priežasčių praleistos, į rodyklę neįtrauktos.

Kunigų biografijų parengti pasinaudota Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos kalendoriais, kurie buvo leidžiami įvairiais pavadinimais: Directorium horarum…, Catalogus…, Elenchus omnium…, Ordo divini… ir kt. Norėdami sumažinti nuorodų skaičių, konkretaus kalendoriaus pavadinimo nenurodome.

Didesnioji dalis nuotraukų kopijuotos iš spaudinių (knygų, periodinių leidinių, albumų ir kt.). Kitos gautos iš įstaigų ir organizacijų: LCVA, LLMA, LNB, KVDKM, KTUB, LMAB, PM, ŠAM, Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos, Rokiškio krašto muziejaus, Alytaus kraštotyros muziejaus, Anykščių Antano Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko muziejaus ir t. t. Nuotraukų taip pat yra pateikę knygnešių bei daraktorių gentainiai.

Dėl įvairiausių priežasčių autoriai surašė ne visus žmones, pasidarbavusius spaudos draudimo metais. Archyvų, muziejų ir bibliotekų fonduose yra dokumentų, kurie papildytų knygnešių bei daraktorių biografijas.