Po 1831 m. sukilimo caro valdžios represijos bent nevaržė lietuviškų knygų leidybos. Negausiuvių inteligentija pagal išgales naudojosi šiomis galimybėmis. Lietuviškų knygų leidyba suintensyvėjo nuo 1845 m. Bibliografijos duomenimis, 1844 m. buvo išspausdintos 4 Didžiajai Lietuvai skirtos knygos, 1845 m. – 8, 1846 m. – 8, 1847 m. – 9, 1848 m. – 12, 1849 m. – 9, 1850 m. – 8, 1851 m. – 6, 1852 m. – 9, 1853 m. – 11, 1854 m. – 10, 1855 m. – 12, 1856 m. – 12, 1857 m. – 19, 1858 m. – 23, 1859 m. – 21, 1860 m. – 29, 1861 m. – 26, 1862 m. – 24.

Į šį skaičių neįtraukti Mažojoje Lietuvoje spausdinti leidiniai, taip pat Lietuvos evangelikams reformatams skirti leidiniai, kurie dažniausiai būdavo spausdinami Mintaujoje. Neįtraukti ir tie spaudiniai, kurių žinoma tik apytikrė spausdinimo data. Taigi išleistų lietuviškų knygų buvo daugiau.

Pasirodydavo ne vien religinės literatūros, bet ir elementorių, grožinių kūrinių, praktiniams poreikiams skirtų knygelių, kalendorių, žodynų, pasitaikydavo net mokslinių darbų. Gana populiarūs buvo Lauryno Ivinskio kalendoriai. Pirmaisiais 1846 leidimo metais jų išspausdinta 1500 egz., o 1861 m. – 11 tūkst. egz.

Žemaitijoje nuo seno skaityti mokėjo ne tik smulkieji bajorai, bet ir valstiečiai. Jau nuo XIX a. pradžios dalyje tos vyskupijos parapinių mokyklų būdavo mokoma ir lietuviškai. Parapinių mokyklų tinklas buvusioje Kauno gubernijoje ypač išsiplėtė 1850–1862 m., nes vyskupas Motiejus Valančius jas reikalavo steigti ne tik prie parapinių bažnyčių, bet ir prie filijų. Daugumoje tokių parapinių mokyklų buvo mokoma ir lietuviškai. Iš turimų Žemaičių vyskupijos žinių apie mokančius skaityti žinoma, kad apie 1861 m. įvairiuose dekanatuose nuo 30 iki 60% suaugusiųjų mokėjo skaityti. Pasitaikė parapijų, pavyzdžiui, Kulių, kuriose nemokančiųjų skaityti beveik nebuvo. Spartesnio lietuvių tautinio atgimimo buvo galima tikėtis panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m.

Pralaimėjus 1863 m. sukilimą caro valdžia brutaliomis represijomis siekė išrauti bet kokias viltis apie nepriklausomybę. Norėta Lietuvą padaryti grynai rusišku stačiatikių kraštu, niekuo nesiskiriančiu nuo kitų rusiškų gubernijų.

1863 m. kovo 23 (balandžio 4) d. caras patvirtino Šiaurės vakarų krašto pradžios mokykloms pritaikytas Laikinąsias taisykles. Taisyklės numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tik rusiškai. 1863 m. galutinai uždraustos ir parapinės mokyklos.

Garsėjančiam žiaurumais Vilniaus generalgubernatoriui M.Muravjovui patiko Švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo ir inspektoriaus Vasilijaus Kulino pakišta idėja lietuviškiems elementoriams pritaikyti rusišką raidyną. Tos idėjos įgyvendinimą M.Muravjovas derino su valstybės tarnybos sekretoriumi Lenkijos Karalystės reikalams Nikalojumi Miliutinu.

Pritaikyti rusišką raidyną lietuviškiems elementoriams buvo pasiūlyta Jonui Juškai. Jis šio darbo ėmėsi, tačiau, negavęs prašomos krašte mokytojo vietos, viską palikęs išvyko mokytojauti kitur. Tada lietuviškiems raštams pritaikyti rusišką raidyną 1864 m. balandžio mėn. iš Varšuvos buvo pakviestas Stanislovas Mikuckis. Jis buvo pramokęs lietuviškai, bandė domėtis lyginamąja kalbotyra, tačiau filologas iš jo buvo menkas.

S.Mikuckis gana greitai parengė lietuvių kalbai pritaikytą rusišką raidyną ir 1864 m. balandžio 24 d. paskelbė laikraštyje „Vilenskij vestnik“. Parengti lietuvišką elementorių pasiūlytu raidynu S.Mikuckiui į talką buvo pakviestas Laurynas Ivinskis. Modifikavus S.Mikuckio raidyną parengiamas ir 1864 m. gegužės 22 d. 10 tūkst. egz. tiražu baigiamas spausdinti pirmasis lietuviškas elementorius rusiškomis raidėmis „Абецеле жемайтишкай лътувишка“. Tada L.Ivinskis ir kiti inteligentai negalėjo suprasti, kad lietuviškiems tekstams pritaikytas rusiškas raidynas bus prievartinis.

1864 m. birželio 5 (17) M.Muravjovas pasiuntė Vilniaus cenzūros komitetui elementorių rusiškomis raidėmis ir lydraštyje nurodė ateityje lietuviškus elementorius „leisti spausdinti tiktai tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį“. Taip pradėta drausti lietuviška spauda. Suderinus su N.Miliutinu, šis draudimas galiojo ir Lenkijos Karalystėje.

1865 metams skirtas lietuviškas kalendorius irgi buvo išleistas kirilica. Be to, 1865 m. pradžioje M.Muravjovas uždraudė 6 anksčiau su cenzūros leidimu išspausdintas knygas, tarp kurių buvo ir M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“.

M.Muravjovo įpėdinis Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 6 (18) d. aplinkraščiu pavaldiems gubernatoriams įsakė uždrausti visiems spaustuvininkams spausdinti „bet kokius leidinius lietuvių ir žemaičių tarmėmis lotyniškai–lenkiškomis raidėmis“. Taip pat uždrausta tokius leidinius įvežti iš užsienio bei juos platinti. Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. buvo išleistas panašus vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraštis. Vidaus reikalų ministerijai nebuvo pavaldi Imperatoriškoji mokslų akademija, todėl dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 m. pradžioje buvo gautas žodinis caro įsakas.

Deja, lietuvių spaudos draudimo aplinkraščiai liko nepaskelbti, todėl, vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais, jie neturėjo teisinės galios. Ši smulkmena nesutrukdė beveik 40 metų persekioti lietuvišką spaudą nerusiškomis raidėmis.

Lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis (kirilica) leido caro valdžia. Per 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinti 55 tokie leidiniai. Raginami kunigų, žmonės boikotavo knygas rusiškomis raidėmis, jų nepirkdavo ir neskaitydavo. Neretai tokius leidinius mokytojai dovanodavo geriau besimokantiems mokiniams, tačiau parneštus namo tėvai juos degindavo.

1867 m. kovo 11 (23) d. M.Valančius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Eduardą Baranovą ir prašė leidimo perspausdinti „Seną aukso altorių“ arba „Naują aukso altorių“. Jis rašė, kad nuo 1865 m. lietuviškos maldaknygės spausdinamos tiktai rusiškomis raidėmis. Suaugę ir seni žmonės rusiškų raidžių nepažįsta ir meldžiasi iš maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Pasiteiravus dėl šio prašymo Kauno gubernatoriaus, šis atsakė, jog praeis keleri metai ir Žemaičių vyskupijos kaimo žmonės lengvai skaitys ne tik lietuviškas maldaknyges rusų raidėmis, bet ir rusiškas knygas. Vyskupo prašymas buvo atmestas (LVIA, f. 378, bs, 1867 m., b. 1338, l. 2–4).

Supratęs, kad naujasis caro vietininkas E.Baranovas tęs lietuvių spaudos draudimą, vysk. M.Valančius, kuriam faktiškai buvo pritaikytas namų areštas, Kaune imasi nelegalios veiklos. Jis suorganizuoja lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje, jų gabenimą į Didžiąją Lietuvą ir platinimą šiame krašte. Pats vyskupas imasi plunksnos, parašo savo geriausius beletristikos kūrinius ir politines brošiūras.

Padedant Prūsijos valdžiai, 1870 m. M.Valančiaus knygnešių organizacija buvo susekta. Kilo pirmoji knygnešystės byla. Dėl lietuviškos spaudos platinimo apkaltinta 17 asmenų. Į tolimas Rusijos gubernijas administracine tvarka ištremti net 6 kunigai, o lietuviškų leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai, spausdinimas Mažojoje Lietuvoje nenutrūko, nebeužžėlė ir knygnešių takai.

Nors generalgubernatorius A.Potapovas pirmasis skyrė sunkias bausmes lietuviškos spaudos platintojams, jis sušvelnino savo pirmtakų lietuviškiems leidiniams taikytas represijas. Jis leido išparduoti spaustuvėse bei įvairiuose sandėliuose laikytas iki spaudos draudimo išspausdintas religines knygas.

Lietuvių studentų pastangomis 1876–1878 m. Peterburge buvo išspausdinti 5 legalūs lietuviški leidiniai. Be to, per Peterburgo cenzūros neapsižiūrėjimą buvo gautas leidimas dviem maldaknygėms išleisti. 1879 m. Vilniuje išspausdintas „Senas aukso altorius“ ir „Naujas aukso altorius“. Pastaroji maldaknygė leista platinti 1881 m. pabaigoje.

Įsigalėjus reakcijai, nuo 1882 m. lietuvių spauda pradėta griežčiau persekioti. Kai kuriuos pareigūnus suklaidindavo užsienyje spausdinti kontrafakciniai leidiniai, neva iki spaudos draudimo legaliai spausdinti Vilniuje.

Lietuviška maldaknygė beveik kiekvienai šeimai buvo natūralus religinis atributas. Atsiradus periodiniams leidiniams kova su lietuviškos spaudos draudimu tapo organizuotesnė. Galima paminėti šiuos kovos būdus:

1. Spaudos draudimo kritika legalioje rusų periodikoje.

2. Valdiškų leidinių rusiškomis raidėmis boikotas.

3. Įvairūs bandymai ir prašymai leisti legaliai spausdinti lietuviškas knygas.

4. Pavieniai bei kolektyviniai prašymai panaikinti lietuvių spaudos draudimą.

5. Slaptų lietuvių spaudos platinimo kuopelių bei draugijų steigimasis.

6. Moksleivių ir klierikų nelegalios lietuvių spaudos skaitymo bei platinimo kuopelės.

7. Lietuviškų iškabų bei kelrodžių kabinimas.

8. Lietuviškų atsišaukimų platinimas.

9. Bandymai per teismus įrodyti spaudos draudimo neteisėtumą.

10. Nelegalus spaudos gabenimas per sieną ir platinimas Lietuvoje – knygnešystė.

11. Slaptų daraktorinių mokyklėlių steigimas, vaikų mokymas namuose.

Visi šie ir kiti kovos dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo būdai bei caro valdžios tam priešinimasis, lietuviškos spaudos, jos skaitytojų ir knygnešių persekiojimas išsamiai ištyrinėti Vytauto Merkio, Antano Tylos ir kitų istorikų.

Caro valdžia ilgą laiką nesiskaitė su lietuvių tauta, buvo kurčia įvairiems prašymams panaikinti spaudos draudimą. O kova dėl savos spaudos tapo beveik visuotinė. Joje aktyviai dalyvavo visų idėjinių krypčių inteligentai. Nors nuo 1883 m. gerokai padidėjo su lietuviška spauda įkliuvusių asmenų, caro valdžia buvo bejėgė sustabdyti tokios literatūros plitimą. Nuo 1896 m. caro valdžios pareigūnai vėl pradėjo abejoti lietuvių spaudos draudimo tikslingumu, tačiau nenorėta taikstytis su pralaimėjimu.

Bibliografijos duomenimis, spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje pasirodė apie 1830 leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai. Tarp 1865–1880 m. pasirodžiusių leidinių religinė literatūra sudarė 71%, 1881–1890 m. – 55%, 1891–1900 m. – 40%, 1901–1904 m. – 30%. Nemažai maldaknygių buvo spausdinamos pakartotinai. 113 religinių knygų buvo net 612 leidimų.

Neaptariant leidinių įvairovės galima paminėti, kad iki 1896 m. išspausdinti 617200 egz. kalendorių ir 403500 egz. elementorių (Žukas V. Lietuvai skirtos knygos, Lietuvos TSR bibliografija, t. 2, kn. 1, p. 24–25, 30–31).

Be to, nuo 1874 m. lietuviški leidiniai pradėti spausdinti ir JAV. Per 30 m. JAV lietuvių pastangomis išspausdinta apie 720 leidinių. Tarp jų buvo ir Lietuvoje gyvenusių autorių knygų (Gargasaitė D. JAV lietuvių knyga (1874–1904), ten pat, p. 45).

JAV lietuvių leistos knygos irgi pasiekdavo Didžiąją Lietuvą. Savaime aišku, kad Mažojoje Lietuvoje Didžiajai Lietuvai skirti leidiniai beveik nebūtų spausdinami, jeigu nebūtų galėję pasiekti ten gyvenančių skaitytojų. O tai jau knygnešių nuopelnas. Knygnešys – tai asmuo, slapta gabenantis per sieną į kraštą spaudą ir ten ją platinantis. Ilgainiui knygnešiai ėmė simbolizuoti kovotojus su tautine bei kultūrine priespauda.

Knygnešių būdavo įvairių. Vadinamieji tranzitiniai knygnešiai patys slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir iš ten gabendavo spaudą, pasiekdami tolimiausius Lietuvos kampelius. Nemažai būdavo ir vietinių knygnešių, platinusių spaudą vienoje ar keliose parapijose. Knygnešiais laikytini ir smulkieji prekiautojai (paupariai), kurie švenčių dienomis arba per muges pardavinėdavo ne tik devocionalijas, bet ir lietuvišką spaudą.

Knygnešiai turėdavo įveikti daug kliūčių. Pirmoji kliūtis – sienos apsauga, kuria rūpinosi muitininkai, pasienio ir akcizo sargybos. Sulaikytus su lietuviška spauda asmenis pasienio ar akcizo sargybiniai pristatydavo artimiausioms muitinėms. Šios atimtą spaudą perduodavo cenzoriams, prokuratūrai arba žandarų valdyboms. Sieną buvo stengiamasi pereiti tamsią naktį, dažnai prašant pasienio gyventojų talkininkauti. Nutolę nuo pasienio knygnešiai negalėdavo jaustis saugūs. Visoje Lietuvoje spaudą persekiojo policija ir žandarmerija, turėjusi savo agentų (šnipų). Šie dažnai tikrindavo ne tik kelyje sutiktus asmenis, bet ir darydavo kratas namuose. Be to, lietuvišką spaudą persekiodavo valsčių valdybų pareigūnai, kiti tarnautojai, valdinių mokyklų mokytojai. Lietuviškos spaudos persekiojimas priklausė ir nuo vietinių valdžios pareigūnų, kurie ne visada buvo uolūs viršininkų nurodymų vykdytojai.

Įkliuvusius su lietuviška spauda asmenis caro valdžia bausdavo įvairiai. Carinėje Rusijoje nebuvo įstatymo, numatančio bausmę už lietuviškos vyriausybei palankios spaudos laikymą bei platinimą. Neretai taikos teisėjai ar apygardų teismai su lietuviška spauda įkliuvusius asmenis išteisindavo arba skirdavo simbolines bausmes. Todėl valdžia teismais nepasitikėjo ir nuo 1895 m. bylų jiems nebeperduodavo.

Administracinės bausmės irgi būdavo įvairios. Už nepriešvyriausybinių leidinių platinimą bausmes administracine tvarka gubernatorių teikimu skirdavo generalgubernatorius. Būdavo skiriama piniginė bauda arba nuo 1 dienos iki 3 mėnesių arešto. Pasitaikydavo, kad pakartotinai įkliuvusius knygnešius net už nekalto turinio spaudą ištremdavo. Tai būdavo daroma Vidaus reikalų ministerijos ypatingojo pasitarimo nutartimi.

Kur kas sunkesnės bausmės laukė asmenų, sulaikytų su prieš valdžią nukreipta spauda. Čia irgi vienodos sistemos nebuvo. Nustačius, jog tarp atimtų knygų yra priešiškų valdžiai, bylą perduodavo žandarmerijai. Tokias bylas kontroliavo Vilniaus arba Varšuvos teismo rūmų prokurorai. Jie gaudavo baigtas bylas, surašydavo išvadą, pasiūlydavo bausmę ir siųsdavo teisingumo ministrui. Šis teikdavo carui skirti bausmę arba nutraukti bylą. Caro vardu skirta administracinė bausmė būdavo galutinė ir neapeliuojama. Tokiose bylose už antivyriausybinių raštų rašymą bei platinimą kaltinamuosius bausdavo tremtimi – 4–6 metams katorgos darbų. O už tokios spaudos laikymą būdavo skiriamas areštas nuo 7 dienų iki 8 mėnesių ir policijos priežiūra nuo 1 iki 3 metų. Dažniausiai policijos priežiūra būdavo skiriama ne gyvenamojoje vietoje, bet tremtyje. Išskyrus nurodytus kraštus, kuriuose buvo neleidžiama gyventi, tremties vietą būdavo galima pasirinkti.

Uždraudus lietuvišką spaudą iškilo pavojus, jog gali visiškai išnykti ši seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Kadangi lenkiškos knygos nebuvo draudžiamos, daug Vilniaus vyskupijos lietuvių buvo sulenkinti. Valdinėse mokyklose faktiškai buvo draudžiama ir gimtoji kalba. Mokiniai tokiose mokyklose net tarpusavyje negalėjo kalbėtis lietuviškai. Žmonės ėmė atvirai priešintis caro valdžiai ir steigti slaptas mokyklas. Nelegaliai mokyti vaikus ragino ir vysk. M.Valančius. Todėl nemažai kunigų buvo ir slapto mokymo organizatoriai, ragindavo, kad einantys Pirmosios komunijos vaikai gimtąja kalba mokėtų bent skaityti. Panemunėlio parapijos klebonas kun. Jonas Katelė tris dešimtmečius rūpinosi slaptu mokymu. Spaudos draudimo metais toje parapijoje beveik visi mokėjo lietuviškai skaityti. Vos ne kiekviename didesniame kaime veikdavo daraktorinės mokyklėlės. Jos buvo dviejų tipų: nuolatinės ir kilnojamosios, kurios dažniausiai kas savaitę keldavosi iš vieno kiemo į kitą.

Tokių mokyklų caro valdžios pareigūnai susekdavo palyginti nedaug. Apie nelegalias mokyklas rinkti žinias buvo įpareigoti valdinių mokyklų mokytojai. Tačiau norint įrodyti, kad čia tikrai slaptai mokoma, reikėjo užklupti besimokančius vaikus. Valstiečiai pamokų metu neretai statydavo sargybas. 1894 m. Žemaitkiemio valsčiuje, Perkalių kaime, Gabrielius Matiejaušis mokydavo naktimis.

Už slaptą mokymą taip pat būdavo įvairiai baudžiama. Nuo 1883 m. bylos dėl nelegalaus mokymo būdavo perduodamos apygardų teismams. Teismai bausdavo tiktai daraktorius ir slaptų mokyklų laikytojus, bet praktiškai neskirdavo statuto straipsniais numatytų maksimalių bausmių. Tokie teismai daraktorius ir mokyklų laikytojus dažniausiai bausdavo 1–5 rublių pabauda arba 1–3 dienomis arešto ir nuspręsdavo grąžinti mokymo priemones, tarp kurių būdavo ir atimtų lietuviškų knygų.

1892 m. balandžio 3 (15) d. Šiaurės vakarų kraštui buvo patvirtintos Laikinosios taisyklės, numatančios bausmes už slaptą mokymą. 1900 m. jos įsigaliojo ir Suvalkų gubernijoje. Taisyklėmis numatyta maksimali bausmė – 300 rb pabauda arba 3 mėnesiai arešto. Būdavo baudžiami ne tik daraktoriai, slaptų mokyklų laikytojai, bet ir besimokančių vaikų tėvai. Bausmes skirdavo generalgubernatoriai. Dauguma daraktorių buvo ir draudžiamos spaudos platintojai, knygnešiai.

Vien 1889–1904 m. buvo sulaikyta 234 300 lietuviškų leidinių. Manoma, kad į persekiotojų rankas pakliūdavo ir būdavo sunaikinama apie 6% leidinių tiražo. Neaišku, kiek iš viso knygnešių yra įkliuvę.

Lietuvių tautos pasipriešinimas primestam rusiškam raidynui nutraukė keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimą. 1904 m. gegužės 7 (balandžio 24) d. caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“.

Kovoje dėl lietuviško spausdinto žodžio ypač reikšmingas vaidmuo tenka knygnešiams. Lietuviškų knygų leidimas užsienyje būtų tapęs beprasmis, jeigu tokie spaudiniai nebūtų slapta, kartais net rizikuojant gyvybe, gabenami į Lietuvą, kur jie plačiai plito. Dėl knygnešių pasiaukojimo caro valdžia tapo bejėgė tai sustabdyti.