Antanas Vienažindys (1841 m. rugsėjo
26 d. - 1892 m. liepos mėn. VII.29). Gimė
Anapolyje (Rokiškio r.). Žymus poetas. Baigęs Varnių kunigų
seminariją, kunigavo Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute,
Breslaujoje, vėliau buvo Laižuvos klebonas. A. Vienažindys buvo
vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos lietuvių poezijoje
pradininkas. Ankstyvieji eilėraščiai („Linksminkimos, linksminkimos”,
„Pasakyki, panytėle”, „Kaipgi gražus gražus”) mažoriški,
anakreontiškų nuotaikų, juose apdainuojamas jaunatviškas meilės
džiaugsmas, šviesios viltys. Vėlesniuose eilėraščiuose („Sudieu,
kvietkeli tu brangiausis”, „Karvelėli paukštužėli”) pradėjo
vyrauti ir eleginė nuotaika, rezignacija, sielvartas dėl skaudžių
1863 m. sukilimo padarinių ir sunkios liaudies dalios, ištremtos
mylimosios. Jo kūryba yra artima romantizmui. Įtaką jam. darė XIX a.
rusų ir lenkų romansiniai eiliavimai ir ypač lietuvių liaudies
dainos, iš kurių poetas skolinosi siužetines realijas, stilistines
priemones, kaip ir dainų kūrėjai objektyvizavo individualų lyrinį
išgyvenimą. A. Vienažindys savo eilėraščius vadino dainomis. Jis
joms pritaikydavo arba sukurdavo melodijas. Mažeikiuose pastatytas
poeto paminklas (1987 m, skulptorius Gediminas Jokūbonis).
Parengta pagal Vytauto Vanago straipsnį,
išspausdintą 1988 m.
Lietuvoje išleistoje Lietuvos
enciklopedijoje. T, 4, p. 507
