<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


Aušrininkai

 

 Parengta pagal „Lietuvių enciklopediją“. Bostonas, 1964 

 

Aušrininkai – politinė literatūrinė lietuvių inteligentijos grupuotė, gyvavusi XIX a. 8-9 dešimtmetyje. Susidarė daugiausia iš Didžiosios Lietuvos ir kai kurių Mažosios Lietuvos valstietiškos kilmės inteligentų pasauliečių. Iš pradžių juos rėmė ir kai kurie žemesnieji valstietiškos kilmės katalikų dvasininkai. Leido žurnalą „Aušra“ (1883-1886) - iš to kilo ir organizacijos pavadinimas. Svarbiausi veikėjai: Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Basanavičius, Ansas Bruožis, Stanislovas Didžiulis, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Petras Kriaučiūnas, Juozas Miliauskas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Andrius Vištelis. Dauguma aušrininkų buvo ano meto lietuvių inteligentijos interesų reiškėjai. Jų politika buvo prieštaringa. Aušrininkai palaikė lietuvių tautos kovą prieš didžiavalstybinę nacionalinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos (polonizacijos, rusifikacijos ir germanizacijos) politiką, kurią lietuvių žemėse įgyvendino caro ir kaizerio valdžia, kai kurie dvarininkai ir dvasininkai, Reikalavo lietuvių kalbai lygių teisių su kitomis kalbomis, rūpinosi nacionalinės savimonės ir bendrinės literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu, pasaulietinio švietimo gimtąja kalba plėtojimu. Katalikų bažnyčios vadovybės propaguojamam visų katalikų susitelkimo šūkiui iš esmės kaip priešpriešą kėlė visų lietuvių susitelkimo šūkį.
Daugumą aušrininkų sudarė dešinieji liberalai. Rėmė ir aktyvino lietuvių liaudies kovą dėl lietuvių kalbos ir kultūros teisių. Jie nereikalavo iš esmės pakeisti politinės ir socialinės santvarkos, ieškojo kompromisų su caro ir kaizerio valdžia, katalikų dvasininkijos konservatyviausiais sluoksniais, nepalaikė valstiečių kovos dėl žemės, ragino juos taikiai sugyventi su dvarininkais, kuriuos stengėsi įtraukti į lietuvių nacionalinį judėjimą. Kai kurie aušrininkai, ypač kairieji liberalai (J. Šliūpas) ir nuo jų aiškiau dar neatsiskyrę demokratai (Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas) palaikė kontaktus ir su revoliucinio judėjimo dalyviais; revoliucinių demokartinių idėjų veikiami, radikaliau kritikavo dvarininkų ir katalikų dvasininkų konservatyvumą ir reakcingumą, ragino šalinti kai kurias baudžiavo liekanas, atvirai deklaravo laisvamaniškus ateistinius įsitikinimus, teigė, kad bažnyčia negali būti lietuvius vienijantis pradas.
Būsimųjų aušrininkų būreliai iki 1882 m. veikė kas sau. Juos sutelkė Peterburgo ir Maskvos liberalių lietuvių studentų nelegalios draugijos, leidusios hektografuotus laikraštėlius „Kalvis melagis“ (1875 - 1876 m. Peterburge), „Aušra“, 1880-1881, Maskvoje). Aušrininkai palaike ryšius su 1879 m. Tilžėje susikūrusia konservatyvia Lietuvių literatūros draugija, rėmė caro valdžios pritarimo nesulaukusį sumanymą kurti su pažangių rusų mokslininkų parama Lietuvių mokslo draugiją Rusijoje. 1882 m. Vileišio, Šliūpo, Jono Spudulio iniciatyva aušrininkai nesėkmingai bandė gauti valdžios sutikimą leisti legalius lietuvių laikraščius Rusijoje („Mūsų amžių“ - Vilniuje, „Lietuvį“ - Peterburge). J. Basanavičiaus ir kt. iniciatyva buvo mėginta Prūsijoje steigti lietuvių mokslo draugiją, lietuviams leisti Kaipėdoje M. Šerniaus redaguotą „Lietuvišką ceitungą“.
Pirmasis periodinis spausdintas aušrininkų leidinys buvo Lietuvos mylėtojų vardu Prūsijoje leistas minėtas žurnalas „Aušra“. Aušrininkų pastangos įrodyti savo lojalumą valdžiai nedavė lauktų rezultatų. Caro valdžia nepatenkino Mečislovo Davainio-Silvestraičio (raseiniečių) ir J. Basanavičiaus 1883, Šliūpo (marijampoliečių) 1884 prašymų legalizuoti Lietuvoje „Aušrą“. Iš Rusijos pasitraukęs Šliūpas buvo ištremtas ir iš Prūsijos. Nesulaukta palankumo ir iš unijinės orientacijos dvarininkų bei dvasininkų („Aušrai“ buvo priešiškas net poetas vyskupas Antanas Baranauskas). Nesutarė ir patys aušrininkai. „Aušrą“ iš pradžių parėmusi dvasininkų dalis reikalavo beatodairiško lojalumo visam dvasininkų luomui, būgštavo dėl „Aušros“ pasaulietiškumo. Dešinieji liberalai (Vileišis ir kt.) stengėsi išsaugoti lojalumą valdžiai ir sąjungą su lietuvių klerikalais. Į JAV persikėlusio Šliūpo redaguojamas Amerikos aušrininkų „Lietuviškasis balsas“ (1885 - 1889) visiškai nuteikė prieš save nuosaikiuosius aušrininkus. Netvirtą aušrininkų vienybę ardė ir Prūsijos aušrininkų nesutarimai, Mikšo spaustuvės bankrotas, prie kurio prisidėjo ir jo konkurentas Jankus.
Jankaus ir Ernsto Vėjerio mėginimai paversti aušrininkų organu laikraštį „Garsas“ (1886-1887) ir Basanavičiaus bandymas 1888 m. atgaivinti „Aušrą“ buvo nesėkmingi. Aušrininkus pakeitė naujos politinės grupuotės: šviesininkai, varpininkai, apžvalgininkai. Tolesnė aušrininkų veikla skirtinga ir prieštaringa.