<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


Svarbiausi spaudos draudimo laikotarpiai: Žemaičių vyskupo Motiejaus. Valančiaus pasipriešinimo spaudos draudimui metai (1864-1875)

Parengta pagal Vytauto J. Bagdanavičiaus MIC straipsnį „Svarbiausieji spaudos draudimo tarpsniai“, išspausdintą knygoje „Kovos metai dėl savosios spaudos” (Čikaga: „Draugas“, 1957. P. 14-18)

 

 
Motiejaus. Valančiaus laikotarpis duoda pradžią visai kovos už spaudos laisvę epochai.
Rusų valdininkai prie spaudos draudimo idėjos neatėjo vieŽemaičių vyskupas Motiejus Valančiusni patys. Juos įkvėpė rusofilų-literatų ir istorijos filosofų - sąjūdis, teigiantis lietuvių ir rusų tautų vienybę, grindžiamą bendros politinės praeities ir bendros raštijos. Lietuvos visuomenė, pasisakydama prieš rusiškų raidžių vartojimą lietuviškoje raštijoje, išėjo į kovą už
kažką visai naujo ir savaimingo tautos gyvenime, ko nebuvo anksčiau, didžiųjų kunigaikščių laikais. Ano meto lietuvių tautos vadai ne tik už raidę, bet ir už lietuvišką žodį nekovojo. Kova už spaudos laisvę buvo lietuvių tautos reakcija ne tik prieš rusų užmačias, bet netiesiogiai ir prieš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos literatūrą rusų kalba. Nuosekliai einant toliau, galima pastebėti, kad iš spaudos draudimo laikmečio išsivysčiusi Lietuvos valstybė buvo kažkas visai kita, nepalyginama su Didžiąja Kunigaikštija nei politiniu, nei visuomeniniu, nei kultūriniu požiūriu. Žinoma, to skirtumo nėra reikalo per daug pabrėžti.
Reikia atkreipti dėmesį į vieną pavojų, kuris grėsė šiai lietuviškai reakcijai ir nuo kurio ji laimingai apsisaugojo, būtent: lenkiškosios kultūros pavojaus. Galbūt, nebūtų
buvę labai nuostabu, jei vysk. Motiejus Valančius, pasisakydamas prieš rusiškos kultūros įtaką, būtų pasukęs lenkų kultūros link. Bet jis to nepadarė. Šiuo savo apsisprendimu kovoti su rusų raidėmis ir nepereiti į lenkų kalbą M. Valančius atsiribojo ir nuo rusų įtakos, ir nuo lenkų pavojaus.
Jis tikėjo lietuviškosios kultūros galimybe. Lietuvos kaimo žmogus jam pasirodė vertingas asmuo savo kultūrai kurti. Vysk. M. Valančius, vesdamas lietuvių tautą šiuo
siauru ir pavojingu dviejų kultūrų praėjimu, sudarė reikiamą prietiltį naujai lietuviškai kultūrai.
Kai M. Valančius rusų valdžios buvo prašomas aprobuoti kai kurias lietuviškas religines knygas rusiškomis raidėmis, jam teko dalinai nuspręsti ir koks bus lietuvių tautos kultūros ateitis. Netektų stebėtis, kad visų to apsisprendimo pasekmių jis nebūtų nujautęs ir numatęs. Ne viską žmogus gali numatyti. Kaip bebūtų su tuo įžvalgumu, tačiau, atsitiktinai ar neatsitiktinai, kultūrinis lietuvių tautos likimas tada buvo patekęs į M. Valančiaus rankas.
Koks buvo pagrindinis motyvas, kuris palenkė M. Valančių apsispręsti nepritarti rusiškoms raidėms?
Sakoma, kad tas motyvas buvo noras apsaugoti katalikus nuo provoslavų įtakos. Šio motyvo negalima nuneigti. Apsaugoti katalikybę buvo visos jo kaip vyskupo veiklos tikslas. Katalikišką veiklą M. Valančius suprato nepasyviai. Ji jam nebuvo vien defensyvinė veikla, t. y. saugojimas savųjų nuo kokių nepageidaujamų įtakų. Katalikiška veikla jam buvo kažkas daugiau, būtent: savųjų nukreipimas į tokį gyvenimo būdą, kuris būtų vertas jų dvasios ir visos jų prigimties. To motyvo skatinamas Žemaičių vyskupas M. Valančius, dar prieš uždraudžiant lietuvišką spaudą, buvo savo mokyklų sistemoje išugdęs blaivios ir skaitančios visuomenės būrį. Dabar tą visuomenę reikėjo aprūpinti skaitymo medžiaga.
Šią, jo paties išmokytą, skaitančią visuomenę, jis nerado reikalo nukreipti prie kitos abėcėlės. Kai atsirado didelių sunkumų aprūpinti skaitymo medžiaga, jis ėmėsi
nepaprastų priemonių knygoms parūpinti.
Pirmojoje savo vyskupavimo laikotarpio pusėje, dar prieš spaudos draudimą, vysk. M. Valančius buvo suorganizavęs platų mokyklų tinklą. Iš 1854 m. pranešimo Kauno gubernatoriui matome, kad jo Žemaičių vyskupijoje veikė 197 mokyklos, kuriose buvo 5910 mokinių. Jis savo vyskupijoje buvo įvedęs beveik visuotinį mokymą. Mokyklas steigti jis skatino klebonus ir dvarininkus. M. Valančius reikalavo, kad kiekviena mokykla jam kasmet atsiųstų vardinius mokinių sąrašus. Skaityti buvo mokomi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Porą metų prieš 1863 metų sukilimą vysk. M. Valančius surinko savo vyskupijoje net raštingumo statistiką. Iš jos paaiškėjo, kad buvo tokių parapijų, pvz. kaip Rietavo, kur beveik visi suaugusieji mokėjo skaityti.
Po šešiasdešimt trečiųjų metų visos jo įsteigtos mokyklos buvo uždarytos ir visas šis švietimo darbas nutrauktas. Tačiau M. Valančiaus mokyklų akcija nebuvo visiškai sunaikinta. Ji buvo perkelta į Jungtines Amerikos Valstybes. Uolus steigimas mokyklų prie lietuviškų parapijų Amerikoje būtų vargiai suprantamas reiškinys be M. Valančiaus. Amerikos lietuviai mokyklų steigime ne tiek iš kitų tautų mokėsi, kiek kitiems buvo pavyzdžiu. Reikia tikėtis, kad lietuviškų mokyklų istorijos studijos kada nors šį ryšį ištyrinės. Lietuvių emigracijos į JAV pradžia sutampa su spaudos draudimo laikmečio pradžia, kai čia atvyko ir nemažas skaičius kunigų bei pasauliečių, nukentėjusių nuo sukilimo [pasak kun. J. Žiliaus, 1868 m. yra lietuviškos išeivijos pradžia Amerikoje. (Plg. A. Miliuko, Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje. 1868-1900. 1 tomas, 1938 m., 22 psl.)].
Uždarius mokyklas, vyskupas M. Valančius buvo perkeltas gyventi iš Varnių į Kauną, norint jį atskirti nuo visuomenės. Būtų buvę beveik nuoseklu, kad vyskupas,
kaip senstelėjęs ir įžeistas žmogus būtų užsidaręs savyje ir pats vienas praleidęs savo gyvenimo paskutiniuosius metus. Bet jis to nepadarė. [Kun. Antanas Alekna, Žemaičių Vyskupas Motiejus Valancius, 1922, 272 psl.]
Jis norėjo būti ir naujų aplinkybių šeimininkas. Jis ėjo iki nusižeminimo, prisitaikydamas prie rusų valdžios, kad nebūtų ištremtas iš savo vyskupijos. Kai jis negalėjo lankyti žmonių ir pas save jų priimti, jis pradėjo veikti per slaptai leidžiamą spaudą. Jis organizavo spaudos darbą Prūsuose. Tuo tikslu jis susitarė su Varmijos vyskupu. Netoli Tilžės buvo paskirtas vienas lietuvis kunigas, kuriam buvo patikėta spaudos darbo priežiūra. Vyskupas tam skyrė dalį savo santaupų - 5000 rublių. Netrukus po Žemaitiją pasklido 6 knygelės. Kai šios knygelės visų žemaičių jau buvo perskaitytos, iškilo pirmoji spaudos byla, kurios pasekmės ypač skaudžiai palietė artimuosius M. Valančiaus bendradarbius. Tačiau darbas jau buvo pradėtas ir slapti keliai į Prūsus praminti.
Vyskupo M. Valančiaus kontaktas su Prūsija, šalia tiesioginės reikšmės spaudos draudimo epochai, turi ir toliau siekiančios prasmės. Tuo žygiu Didžioji Lietuva buvo iš naujo susieta su Mažosios Lietuvos literatine tradicija. Reikia pastebėti, kad M. Valančiaus laikais lietuviška spauda Mažojoje Lietuvoje buvo dar gyvas visuomeninis
veiksnys. Ten ėjo visa eilė nors ir neplataus masto laikraščių. Tai buvo palikimas tos literatinės tradicijos, kuri čia buvo užaugusi nuo Mažvydo iki Donelaičio laikų. Vys-
kupas M. Valančius, sąmoningai ar nesąmoningai, iš naujo užmezgė kultūrinius
santykius tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, kurie religinių ir politinių kovų buvo beveik nutraukti. Į šį M. Valančiaus mostą vėliau atsakė lojaliu bendradarbiavimu visa eilė Mažosios Lietuvos visuomenininkų, politikų ir kultūrininkų, pvz. Jankus, Zauerveinas, Stiklorius ir daug kitų. Mažosios Lietuvos prisijungimas prie Didžiosios Lietuvos tikrai būtų turėjęs daugiau kliūčių visuomenės nuotaikose, jei jis nebūtų buvęs paruoštas bendros veiklos paskutiniame spaudos draudimo tarpsnyje.
Reikia pastebėti, kad pats būdingasis M. Valančiaus veiklos bruožas buvo ne kas kita, kaip giliai įsišaknijęs pasitikėjimas savo tauta. Šis išvidinis vertinimas savo žmonių davė jam jėgos kovoti už jų teises, kaip už kažką vertingo ir aukštai žmogiško. Ne kas kitas kaip tikėjimas savo tautos jėgomis galėjo jį paskatinti ginti jas nuo iš visų pusių einančių agresyvių kultūrinių įtakų. Jis savo žmones taip labai vertino, kad su jais ėmėsi kurti kultūrą. Jis parodė tautai kelią į savą raiškos lauką. Savo tauta jis tikėjo labiau,
negu jos sąjungininkais. Šį savo vaidmenį atlikdamas, jis parodė savo kaip gabaus vadovo sugebėjimus. Kleopas Jurgelionis, kalbėdamas Čikagoje draudžiamojo laikotarpio spaudos parodos atidarymo proga, išdrįso konstatuoti, kad M. Valančius lietuvių tautoje išryškėjo kaip karalius, sudarydamas kultūrinėms tautos pajėgoms išsiskleisti.
M. Valančiui mirus, galėjo atrodyti, kad mirė ir jo veikla. Niekas visos jo prasmės nesuprato ir jo veiklos neįvertino. Švenčiant 25 metų vyskupavimo sukaktį, kunigai sveikino jį šaltai. Per pusryčius po iškilmingų mišių niekas net prakalbos nepasakė. Reikėjo laukti 8 metus iki „Aušros“, kada vėl kas nors imtųsi tautai vadovauti. Laikotarpis tarp M. Valančiaus mirties ir „Aušros” yra pereinamasis laikotarpis, kurį galime pavadinti slapto augimo laikotarpiu, nes jame rezistencinės spaudos sėkla subrendo.
Savo mokiniškais nusiteikimais šiam laikotarpiui yra būdingas vysk. Antanas Baranauskas. Baranauskas yra didelis mokslininkas, niekada neišėjęs iš mokinio nuotaikos. Jis daug studijavo, daug ką pažino, tačiau niekada nepasiekė tokios dvasinės būsenos, kad būtų pradėjęs kitiems vadovauti. Jis nerado savo mokinių. Galbūt, kad jis jų ir neieškojo. Jam buvo smagiau būti tolimo filosofo mokiniu, negu savo tautos mokytoju ar vadu.
Neturime mokslinės A. Baranausko biografijos, dėl to yra daug klausimų, susijusių su jo asmenybe ir dvasios keliu. Galime tik pakartoti kun. A. Miluko prašymą, paskelbtą 1903 m. „Dirvos” žurnalo Nr. 3: „Dar kartą prašome godotinų sandarbininkų parūpinti „Dirvai - Žinynui” a. a. vysk. A. Baranausko biografiją arba nors jo biografijai medžiagą mums siųsti. Ta medžiaga didei svarbi yra mūsų atgimimo istorijai“.
Tačiau ir tie faktai, kurie visiems yra žinomi, daug ką pasako. Visų pirma, yra tikra, kad vysk. A. Baranauskas priklauso spaudos draudimo laikotarpiui tiek dvasiškai, tiek
laiko atžvilgiu. Vysk. A. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 27 d. Seinuose, išgyvenęs 67 amžiaus metus. Jis rašė lietuviškai spaudos draudimo laikotarpyje ir stipriai kovojo
su rusų įtaka Lietuvoje. Ir tai ne vien eilėmis. Kai gimnazijos mokytojas Jurgis Gilius Varšuvoje spaudoje pareiškė, kad rusų raidės tinkančios lietuvių kalbai, A. Baranauskas spaudoje pasisakė prieš tai. [Plg. A. Miluko, Spaudos laisvės ir Amer. Liet. organizuotės sukaktuvės, 2 laida, Philadelphia, Pa., 782 psl.; žr. 209 psl.].
Baranauskas yra kilęs betarpiškai iš M. Valančiaus sąjūdžio ir jo dvasios. Jis yra M. Valančiaus mokinys; tačiau toks mokinys, kuris savo mokytojo nepavijo ir nepralenkė. Jis pasisavino savo mokytojo veiklos metodus ir jos kryptį, bet jam nepavyko pasisavinti ar, tiksliau sakant, susikurti tų pagrindų, iš kurių kilo M. Valančiaus veikla. Jis
nepasisavino M. Valančiaus visuomeninio bruožo: būti ir veikti kartu su tauta.
Nėra abejonės, kad vysk. A. Baranauskas yra viena stipriausių draudimo laikmečio asmenybių. Jis buvo nepaprastai plačios erudicijos ir plataus akiračio žmogus. Pradedant filologija ir poezija, baigiant matematika, filosofija ir teologija - visur jis jautėsi kaip namie. Tačiau šis jo proto lakumas ir gilumas, turbūt, ir buvo jo tragedijos priežastis. Jis pasijuto kažkaip netelpąs lietuvių tautoje. Kultūriniai jo polėkiai jį išviliojo anapus jos ribų.
Naujojo lietuviško sąjūdžio visuomeninės ir filosofinės pažiūros A. Baranauskui buvo nepriimtinos. Tačiau jis nesistengė nei joms priešintis, nei daryti pozityvią įtaką.
Dėl to jis nuo lietuviškosios veiklos nusigręžė. Jis bandė tapti filosofu ir matematiku nuošaliai nuo lietuvių tautos. Žinome, kad tai jam didelių laimėjimų neatnešė.
Ir jei vysk. A. Baranauskas liks žmonių atmintyje, tai už tą savo veiklą, kurią jis atliko kartu su savo tauta. Jis lietuvių tautoje visada bus gerbiamas už savo jaunystės poeziją - „Anykščių šilelį“.
Trečiasis spaudos draudimo laikmetis yra pats ilgiausias ir pats turtingiausias. Jis tęsėsi 21 metus ir baigėsi spaudos laisvės atgavimu. Šis laikotarpis yra turtingas sąjūdžiais, kurie susiformuodavo apie įvairius lietuviškus laikraščius, leistus Prūsuose. Savo kovos programomis vieni iš laikraščių siekė toliau, kiti ne taip toli, bet jie bemaž visi buvo visuomeninių sąjūdžių laikraščiai ir visuomeninių, ekonominių, kultūrinių ir politinių tautos teisių gynėjai.
Būdingiausias iš laikraščių, be abejo, buvo „Varpas” ir jo redaktorius Dr. Vincas Kudirka. Apie Kudirkos reikšmę geriausia yra paskaityti to paties laikotarpio žmogaus, kito to pat laikotarpio laikraščio „Tėvynės Sargo” redaktoriaus ir idėjinio V. Kudirkos priešo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto. Jis „Jubiliejiniame Varpe“, išleistame 1924 m. Vinco Kudirkos 25 m. mirties sukaktuvių paminėjimo proga, apie Kudirką rašo: „Jis mums buvo pirmutinis šviesos ir susipratimo šaltinis (...). Už V. Kudirkos, kol jis buvo gyvas, nebesimatė nė buvusių aušrininkų; gi jie, atlikę savo vaidmenį, tyčia būtų prieš jį viską pašalinę iš kelio. J. Basanavičius, J. Šliūpas virto lyg jo satelitais, o ne jis jų“ [11 psl.]
Iš 21 šio laikotarpio metų V. Kudirka užpildė 11 metų. 1888 m. jis suorganizavo „Lietuvos” draugiją, kuri leido „Varpą” nuo 1889 iki 1905metų ir „Ūkininką” nuo 1890 m.iki 1905 m. „V. Kudirka per vienuolika metų stovėjo tautos ir tėvynės sargyboje. Mirė 1899 m. griausdamas, kad per vėlai susiprato ir nebeilgai Lietuvai gavo patarnauti [Op. cit., 11 psl.], rašo J. Tumas.
Galima šiandien ginčytis, kokiai srovei priklausė V. Kudirka. Ar jis buvo socialistas, ar liberalas, ar kas nors kitas. Tačiau viena yra aišku, kad jis buvo visuomenininkas ir visuomenės kėlėjas bei kurstytojas gerąja to žodžio prasme. Ne be pagrindo taip atsitiko, kad jo giesmė tapo Nepriklausomosios Lietuvos himnu.
Kelias, kuriuo Kudirka atėjo į savo veiklą, yra visiškai priešingas tam keliui, kuriuo nuėjo A. Baranauskas. A. Baranauskas kilo iš lietuviško sąjūdžio ir nuėjo per lenkišką
visuomenę į tarptautinius vandenis. Jis iš visuomenininko pasidarė mokslininku; iš mokinio jis niekad neišėjo į mokytojus. Kudirka tuo tarpu niekad nesitenkino būti mokiniu. Jis buvo vadas iš pat jaunystės. Į lietuvišką atgimimo sąjūdį jis atėjo iš lenkiškosios visuomenės. Iš romantiškai pozityvistinių Europos kultūros studijų jis
atėjo į praktinę kovą už lietuvių tautos teises. Jeigu A. Baranauskas pasiliko nuo lietuviškos visuomenės darbų nuošaliai iš dalies suviliotas moderniųjų kultūrinių srovių,
tai Kudirka atliko jo kelią atgal, skatinamas ir vedamas
tų pačių vakarietiškų idėjų.
Grįžimas atgal dažnai pasižymi dideliais kirčiais, aštriais bruožais ir apskritai konvertito grubumu. Gana trankiais žingsniais išėjo iš lietuvių sąjūdžio A. Baranauskas, bet grįžtančio V. Kudirkos žingsnių bildesys buvo garsesnis. V. Kudirkos dorovinis entuziazmas, dar per mažai įvertintas mūsų visuomenėje, yra vienas gražiausių dalykų
mūsų tautos atgimimo laikotarpiu. Jis kada nors dar kels iš miego mūsų tautą su ne mažesne jėga, negu jis tai darė savo laikais. Galbūt jis dar yra mums per naujas ir per skaudus kai kuriais atžvilgiais. Tačiau ne tuose aštrumuose yra V. Kudirkos jėga. Jėga glūdi jo tikėjime lietuvių tautos
prisikėlimu ir pasiaukojimu. Tą jis darė iki pat savo mirties.
Vincas Kudirka, nors ir buvo pozityvizmo atstovas, atbundančioje mūsų visuomenėje, nugalėjo vieną iš liūdnųjų pozityvizmo padarinių, atneštų į gyvenimą. Pozityvizmas, teigdamas tik apčiuopiamąsias žmogaus gyvenimo jėgas, išnešė tarsi už gyvenimo skliautų dorovines dvasines pastangas. Dėl to jos darėsi vis labiau ir labiau pridėtinis dalykas gyvenime, veikiąs tik atsitiktinėse aplinkybėse, kol pagaliau išaugo žmogus, kuris visai nežino, ar jis turi teisę už kokią dorovinę idėją kovoti savyje ar kituose; ar jis neprivalo išsilygiuoti su pozityvistinėmis, jį veikiančiomis, jėgomis. Atėjo agnostiškojo skepticizmo laikai, kai kartais nors ir matoma, ką reikia daryti, tačiau nežinoma, ar ką nors darant nebus nusikalsta pozityvistiškai suprastai laisvei.
V. Kudirka nekonfliktavo tarp idėjų ir pastangų jas įgyvendinti. Kai jis kovoja už savo idėjas, jam visos pozityvistinės jėgos atrodo nerealios. Būdingas šiuo atžvilgiu ir kartu pranašingas yra V. Kudirkos pasikalbėjimas su savo mažamete sesute Jonieškyte. Kai ji apsikabinusi už kaklo ir net verkdama prašė savo brolį liautis užsiiminėti draudžiama veikla, Vincas jai atsakė:
- Neverk... Tie darbai reikalingi. Tu dabar mokais
rusiškai, bet sulauksi laikų, kada vaikai mokysis lietuviškai. Viskas tada bus lietuviškai: ir kromelių iškabos bus lietuviškos, ir kits kas. Kai tai pamatysi, suprasi, dėl ko aš kentėjau, kokius darbus dirbau ir kodėl nesilioviau. Dabar tu maža, tai aš tau dar negaliu visko nupasakoti. Ar nebeverksi?
- Jei nedirbsi, nebeverksiu. - Atsakė.
- Neprižadu. - Liūdnai ir rimtai jau ištarė Vincas ir paleido seserikę.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai Jonieška - jau Grigaitienė, - nuvykusi Vilkaviškin, pamatė „visas jo iškabas jau lietuviškas, net susirgo susisielojusi, kad Vincas visa to nesulaukė, visa to negali pamatyti, kuo taip stipriai tikėjo, ką išpranašavo“ [J. Tumas, Jubilejinis Varpas, 18 psl.].
Iš šio jaudinančio pasakojimo mes galime suprasti, kad Kudirka buvo žmogus, kuris
žinojo, ko nori ir kam gyvena. Tai yra sveikas varpas, be jokio įskilimo. Dar daugiau, šis epizodas mums gyvai pavaizduoja, kad tas didysis pozityvistas visiškai nepaisė didžiulių pozityvinių jėgų, kurios atsistodavo jam skersai kelio. Jis drąsiai ėjo pasiryžęs tas jėgas nugalėti ir savo idėja įgyvendinti.
Žvelgdami į spaudos draudimo epochą, mes galime pastebėti, kaip tautos prisikėlimo idėja eina nuo karališkai pilnutinio vyskupo per nesuinteresuotą giesmininką
mokslininką ir ateina iki kovingai nusiteikusio varpininko. Kai visus šiuos tris tarpsnius apžvelgiame, mes galime atkreipti dėmesį į dvejopą procesą. Žiūrint iš Kudirkos ir A. Baranausko atgal į M. Valančių sintetiškumo požiūriu, M. Valančius yra neprilygstamas. Tai yra tikras karalius, kaip jį pavadino Jurgelionis. Tačiau tos jėgos skleidimosi
atžvilgiu nuo M. Valančiaus buvo padaryta milžiniška pažanga. A. Baranauskas ją perkėlė į visas dvasines žmogiškojo veikimo sritis, nors pats ko ne pasimesdamas jose, o V. Kudirka jas vėl iš naujo suvienijo, suorganizuodamas jas visuomeninei kovai. Kudirka sutelkė jas į bokštą ir savo truputį grubiu, nesudėtingu, bet vieningai skambančiu varpu prikėlė tautą naujam gyvenimui.
Spaudos draudimo laikmečio reikšmę įvertino Adomas Jakštas-Dambrauskas savo atsišaukime į Lietuvos dvarininkų kartą, paskelbdamas Amerikoj „Dirvos-Žinyno” žurnale dar prieš spaudos laisvę atgaunant, 1903 m. Jis tada rašė: „Todėl drįstame pasakyti, jog periodas nuo 1863 m. lig gadynei, kada lietuviai atgaus spaudos laisvę, lietuvių veikaluose užsirašys, kaip periodas spartaus lietuvių brendimo tautiškoje pakraipoje. Tikrai, jei rusiškoji valdžia nebūtų nusitvėrusi niekingo projekto primesti lietuviams graždanką, Lietuvos žmonės jokiu būdu nebūtų galėję taip išsilavinti tokiu trumpu laiku, kaip tai regime dabar... (...)
Sunku pasakyti, ar A. Jakštas neperdeda, vertindamas spaudos draudimo laikmetį ir sakydamas, kad be šios kliūties lietuviai nebūtų taip toli pažengę. Gali kilti klausimas: ar vien ta neigiama spaudos suvaržymo ir draudimo aplinkybė buvo tokia palaiminga? Ar neveikė čia kokios teigiamos jėgos, kurios dar mums yra mažai paaiškėjusios.
Kaip bebūtų su šio laikotarpio sėkmės pagrindine priežastimi, tačiau reikia sutikti, kad šiuo laikotarpiu mes galime naudotis kaip viena vertingiausių pamokų mūsų tautos gyvenime.