Vytautas Merkys apie knygnešystės ištakas 

1997 m. Vilniuje išleistos knygos „Knygnešys. 

1864-1904“ trečio tomo Įvado fragmentas

„Lietuviškos spaudos draudimo keturi dešimtmečiai (1864-1904) buvo sunkiausi lietuvių kultūros,  spaudos istorijos laikai. Vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. aplinkraštis Nr. 141, kaip kiti panašūs Vilniaus generalgubernatorių, caro vietininko Lenkijos Karalystėje (jai priklausė Užnemunė) Fiodoro Bergo aplinkraščiai bei direktyviniai raštai ir paties caro 1866 m. sausio 30 d. žodinis įsakas formaliai lyg ir nedraudė visos lietuviškos spaudos, bet tik įsakė priimti rusiškąjį raidyną (graždanką) vietoje tradiciškai vartotojo lotyniškojo (ir gotiškojo) raidyno. Tačiau iš tikrųjų visą lietuviškos spaudos rusiškuoju raidynu leidimą rusų administracija suėmė į savo rankas, apsiribodama elementorių, kalendorių ir pagrindinių religinių knygų (katekizmo ir maldaknygės) leidimu.
Po baudžiavos panaikinimo bei valstiečių reformos ir 1863 m. sukilimo numalšinimo caras ir jo  vyriausybė manė, kad atėjo tinkamas laikas izoliuoti bajoriją, tebegyvenančią Abiejų Tautų Respublikos
(Lenkijos-Lietuvos valstybės) atkūrimo idėjomis, atitraukti nuo jos lietuvių liaudį, daug prisikentėjusią nuo bajorų dvarininkų, ir ją jjungti į rusų tautos sudėtį, rusifikuoti bei paversti stačiatikiais (stačiatikybė,
pravoslavybė buvo valstybinė Rusijos imperijos religija). Rusiško rašto išmokymas reiškė lietuvių įtraukimą į oficialiosios rusų kultūros sferą, jų atribojimą nuo senosios savo rašto ir kartu viso spausdinto žodžio tradicijos. Tad kova dėl lotyniško raidyno reiškė ir kovą dėl lietuvių tautos išlikimo.
Liaudišku lietuvių tautos kovos dėl savosios spaudos simboliu tapo knygnešiai, t. y. tie žmonės, daugiausia valstiečių luomo atstovai, kurie lietuviškus leidinius - knygas ir laikraščius - gabeno per sieną į Rusijos imperiją, į Lietuvą ir kitas lietuvių gyvenamas vietoves ir čia platino. Mat uždraudus lietuvišką spaudą leisti imperijoje, ji buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje, t.y. Prūsijos karalystėje, nuo 1871 m. sudariusioje Vokietijos imperijos šerdį. Iš Mažosios Lietuvos vietovių, kuriose išspausdinta daugiausia lietuviškų leidinių, visų pirma paminėtinos Tilžė, Ragainė, Bitėnai ir Karaliaučius. Lietuvą pasiekdavo nemažai ir lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose knygų bei laikraščių. Tad knygnešiai tapo būtini tarpininkai tarp lietuvių inteligentų - šios spaudos leidėjų ir paprastų skaitytojų. Knygnešių darbas šioje grandinėje buvo pats pavojingiausias. Jų įkliūdavo santykinai daugiausia. Iš viso mums pavyko rasti duomenų apie 2854 įkliuvusius už lietuvišką spaudą žmones. Beje, kai kurie jau buvo sulaikyti po keletą kartų. Iš šio skaičiaus 54,7% žmonių priskirtini knygnešiams, visi kiti - vien spaudos saugotojams, laikytojams, t.y. skaitytojams”.

Rekomenduojami leidiniai:

1. Merkys V., Knygnesių laikai 1864-1904, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, 419 p.
2. Merkys V., Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 579 p.