<< Lietuviškas žodis     << Spauda     << Atgal    


Knygų leidyba Lietuvoje sovietmečiu (okupacijos laikotarpis)

Parengta pagal Juozo Prunskio straipsnį „Amerikiniai lietuvių laikraščiai“, išspausdintą knygoje „Kovos metai dėl savosios spaudos“ (Čikaga: „Draugas“, 1957)

 

Lietuvą okupavus bolševikams, komunistines knygeles ėmė leisti naujai įkurtų laikraščių redakcijos, o 1940 m. rugsėjo 27 d. Kaune įkurta Lietuvos TSR valstybinė leidykla, kuriai vadovauti pradėjo literatūros kritikas K. Korsakas. Netrukus jį pakeitė senas komunistas I. Gaška. Tuoj pat buvo išleista L. Giros „Stalino LTSR konstitucija”,
M. Kalinino, N. Ostrovskio, A. Makarenkos ir kitų sovietų autorių knygų ir brošiūrų. Pasirodė ir keletas lietuvių autorių - P. Cvirkos, S. Nėries, A. Venclovos - kūrinių. 1941 metams buvo sudarytas teminis planas, tačiau jį vykdyti nesisekė, o birželio 22 d. prasidėjus karui, leidyklos vadovai, palikę rengiamus rankraščius, pabėgo į Sovietų sąjungos gilumą.
Hitlerinės okupacijos metais atkurta leidybinė organizacija buvo pavadinta Valstybine leidykla Kaune. Joje išleisti kai kurie S. Daukanto, Šatrijos Raganos, J. Tumo-Vaižganto ir kitų lietuvių autorių kūriniai. Taip pat buvo išleistas M. Servanteso „Don Kichotas”, Č. Dikenso „Dovydo Koperfildo” keli tomai, L. Tolstojaus „Ana
Karenina” ir kitos knygos. Išėjo „Lietuviškosios enciklopedijos” 9-asis tomas ir aštuoni 10-ojo tomo sąsiuviniai.
Apie 30 knygų karo metais išleido atgaivinusi savo veiklą „Sakalo” leidykla. Ypač aktualias knygas leido B. Daunoras. Jis ir kiti parengė keturis tomus „Lietuvių archyvo”, kitas sovietų piktadarybes demaskuojančias knygas. Be šių, Kaune veikė dar kelios mažos leidyklėlės, rengusios religinę bei kitokią literatūrą.
Sovietinei okupacijai pakeitus vokiškąją, Kaune 1944 m. rugpjūčio 12 d. buvo atkurta LTSR Valstybinė leidykla, kuri ėmėsi organizuoti sovietinės tematikos knygų leidybą. 1945 m. pradžioje šioje leidykloje buvo sudaryti keturių skirtingo profilio leidyklų branduoliai, o tų pačių metų balandžio 11 d. LTSR valstybinė leidykla nutraukė savo veiklą. Jos vietoje buvo įkurtos: Politinės literatūros leidykla, Grožinės literatūros leidykla, Pedagoginės literatūros leidykla ir Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykla.
1944 metais Vilniuje buvo įkurta „Profleidykla”, kuri rengė įvairias gamybines instrukcijas, mokymo programas, įvairias instrukcijas socialistinio lenktyniavimo, valstybimo draudimo, darbo užmokesčio ir kitais klausimais. „Profleidykla” išleido vadovėlių -technikumams ir amatų mokykloms, įvairioms ministerijoms užsakyminių leidinių. Jos veikia nutrūko 1961 metais.
Knygų leidybai organizuoti 1945 m. buvo įkurta Leidyklų ir poligrafijos valdyba, kurios pavadinimas ir paskirtis keletą kartų keitėsi. 1953 m. įkūrus LTSR Kultūros ministeriją, knygų leidyba perėjo jos žinion. Po dešimties metų Maskvos pavyzdžiu buvo įkurtas Spaudos komitetas, ėmęs vadovauti knygų leidybai, poligrafijai ir knygų prekybai. 1972 m. jis buvo pavadintas skambiu LTSR Ministrų Tarybos valstybiniu Leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto vardu. Knygų leidybai šiuose etapuose ilgiausiai vadovavo komitetų pirmininkai F. Bieliauskas bei J. Nekrošius, valdybų viršininkai - L. Vildžiūnas bei A. Banevičius.
Iš 1945 m. įkurtų keturių valstybinių knygų leidyklų 1949 m. beliko tik trys. Mat vadovai, pabūgę, kad Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidyklos produkcija toli gražu nėra sovietinės pakraipos, pačią leidyklą panaikino, sujungdami ją su Politinės literatūros leidykla. Ši leidykla, 1945 m, rudenį persikėlusi į Vilnių, ėmė rengti Lenino raštus, marksizmo „klasikų” veikalus, TSKP ir LKP istorijos literatūrą, marksistinės filosofijos ir kitas panašios tematikos knygas. 1964 m. leidykla, sovietinės leidyklos „Mysl” pavyzdžiu, pavadinta „Minties” vardu.
Greta sovietinės politinės literatūros „Minties” leidykla ėmė kasmet leisti vis daugiau mokslinio profilio knygų, kurias parengdavo ir užsakydavo LTSR Mokslų akademijos mokslinio tyrimo institutai. Tuo būdu pagal leidinių skaičių ir apdorojamų lankų kiekį šios leidyklos darbų apimtis labai išsiplėtė.
1975 m. pradžioje sovietinė Lietuvos valdžia numatė „Minties” leidyklą padalyti pusiau, iš kelių jos redakcijų įkuriant naują „Mokslo” leidyklą. „Mintis” leido daugiausia politinio pobūdžio literatūrą.
Greta grynai propagandinių leidinių „Mintis” yra išleidusi ir vertingos mokslinės literatūros. Tai daugiatomiai leidiniai „Lietuvių literatūros istorija”, „Lietuvos flora”, „Lietuvos paukščiai” ir kiti. Įdomios populiarios serijos: „Pažinkime visatą”, „Mokslo populiarioji biblioteka”, „Žmogus tarp žmonių”, „Keliautojai ir atradėjai” ir kitos. „Minties” leidyklai ilgesnį laiką vadovavo P. Ulevičius, J. Pajaujis, T. Butkus, S. Bautrėnas, A. Garliauskas, Z. Maliukevičius. Vyriausiaisiais redaktoriais ilgiau dirbo A. Jablonskis, J. Vaitkus, M. Pagirys, J. Juškys.
„Mokslo” leidyklos pirmtake reikėtų laikyti Žodynų, encikiopedijų ir mokslinės literatūros leidyklą, veikusią 1945 - 1949 metais.
Tačiau tuomet labai stokojo autorių mokslininkų, kuriuos buvo išretinęs karas ir bolševikinės represijos. Tik 1975 m. pradžioje buvo numatyta įkurti naują mokslinę leidyką, kurios branduolį sudarė kelios redakcijos, iki tol priklaususios „Minties” leidyklai. Iš pradžių naujoji leidykla veikė „Minties” patalpose, o 1978 m. ji persikėlė į naujus rumus. „Mokslo” leidyklai vadovauti nuo pat pirmųjų žingsnių buvo pakviestas C. Ladukas, vyriausiuoju redaktoriumi tapo iš „Minties” perėjęs J. Vaitkus.
Nemaža dalis „Mokslo” leidinių - vadovėliai aukštosioms ir specialiosioms vidurinėms mokykloms. Kita dalis - dvikalbiai bei aiškinamieji žodynai, įvairūs žinynai. Populiarios istorinės tematikos knygos: „Vilniaus universiteto istorijos” tritomis, L. Vladimirovo „Knygos istorija”, J. Jurginio, V. Merkio, R. Rimantienės, R. Žepkaitės leidiniai.
Vadovėlius pradinėms ir vidurinėms bendrojo lavinimo mokykloms, pagalbinę literatūrą mokiniams bei metodinę literatūrą mokytojams leido „Šviesos” leidykla. Ji, įkurta 1945 m. pradžioje, iki 1964 m. vadinosi Pedagoginės literatūros leidykla. „Šviesos” leidyklai kurį laika vadovavo P. Ulevičius, V. Černeckis, o ilgiausiai - B. Šaulis ir J. Barčys.
Be vadovėlių ir kitos pedagoginio profilio literatūros, „Šviesa” leido populiarių knygų seriją „Žinių pasaulyje”, kurioje pateikta nemažao įdomios literatūros. Serijoje „Renkamės profesiją” supažindinama su darbininkų specialybėmis, serijoje „Skaitom užsienio kalba” spausdinama įdomių pasiskaitymo knygelių anglų, vokiečių bei prancūzų kalbomis.
Daug žalos pedagoginės literatūros leidybai darė vidurinių mokyklų programos, kurios mažai tegalėjo skirtis nuo Sovietų Sajungoje naudojamų rusiškų programų. Daugelis vadovėlių buvo verčiami iš rusų kalbos. Tad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Šviesos” leidyklos kolektyvui teko daugybę vadovėlių rengti iš naujo. Su šiuo nelengvu uždaviniu „Šviesa” laiku susitvarkė, ir bendro lavinimo vidurinės mokyklos ėmė mokytis pagal naujas programas. Antra vertus, sumažėjus valstybės dotacijai, „Šviesos” leidykla ėmė leisti nemažai buitinės literatūros.
Stambiausia Lietuvoje leidybinė organizacija - „Vaga” nuo 1945 m. iki 1964 m. vadinta Grožinės literatūros leidykla. Iš pradžių ji veikė Kaune, o 1949 m. pradžioje buvo perkelta į Vilnių. Pirmosios „Vagos” knygos, kaip ir kitų leidyklų, išėjo minkštais viršeliais, o vėliau jų apipavidalinimas vis gerėjo. Greta pagrindinės produkcijos - grožinės literatūros knygų - „Vaga” ėmė leisti vis daugiau dailės leidinių: albumų, reprodukcijų rinkinių, liaudies meno knygų.
Lietuvių literatūrą pradėta skirstyti į klasikų kūrybą, senųjų autorių knygąs ir tarybinio laikotarpio literatūrą. Nemažai lietuvių autorių knygų išleista „Raštų” serijose. Ypač daug buvo leidžiama vertimų iš rusų kalbos. Vienos jų - senųjų rusų klasikų kūriniai, kiti - sovietinio gyvenimo aktualijos. „Vagos” dėka Lietuvos skaitytojai gau-
davo ir užsienio rašytojų kūrinių vertimų. „Vagos” leidyklai yra vadovavęs J. Prespaliauskas, P. Ulevičius, A. Gudaitis-Guzevičius, L. Vildžiūnas, o ilgiausiai ir vaisingiausiai - J. Čekys bei A. Pekeliūnas. Šiai leidyklai ypač daug nusipelnė S. Sabonis, E. Stravinskienė, D. Urbas, V. Visockas, A. Žirgulys.
Didelę „Vagos” leidinių dalį sudarė literatūra vaikams. Tai ir spalvoti leidinėliai patiems mažiausiems, ir pažintinės knygelės moksleiviams, ir nuotykių literatūra jaunimui. Iligainiui vaikiškos literatūros leidyba labai išsiplėtė ir iš atskilusių kelių redakcijų 1984 m. pabaigoje susikūrė nauja „Vyturio” leidykla. Jai vadovauti buvo
paskirtas ilgametę leidybinę patirtį turintis J. Vaitkus.
Ypač didelis dėmesys skiriamas „Vyturio” knygų apipavidalinimui. Mat daugelis jų papuoštos spalvotomis iliustracijomis. Vaikiškos knygelės dažniausiai būdavo spausdinamos ofseto būdu. Čia, beje, būdavo išleidžiama ir įvairių naujovių - knygelių žaislų, neplyštančių knygelių patiems mažiausiems ir kt.
Vyriausioji enciklopedijų redakcija savo veiklą pradėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos sudėtyje 1958 metais. Vėliau ji priklausė „Minties”, „Mokslo” leidykloms, buvo savarankiška leidybos organizacija.
Nors enciklopedinio pobūdžio pirmieji leidiniai Vilniuje pasirodė XVII a. pradžioje, tačiau šios leidyklos kūrimas ėjo labai sunkiai. Mat bolševikmečiu visaip stengtasi ignoruoti Lietuvoje 1931 - 1941 m. leistą „Lietuviškąją enciklopediją”, o Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija” buvo vadinama šmeižikiška.
Lietuvoje 1958 m. įsikūrusi Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos Vyriausioji redakcija buvo numačiusi išleisti dešimties tomų enciklopediją, tačiau po parengiamųjų darbų tomų skaičius padvigubėjo. Pirmasis tomas buvo surinktas, pradėtas spausdinti, tačiau iš Maskvos atvykusi Centro komiteto atstovė kategoriškai pareikalavo
nutraukti spausdinimą. Enciklopedijos redakcija buvo perorganizuota į Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos redakciją ir 1966 - 1971 m. išleisti trys tomai. Vėliau, 1976 - 1985 m., buvo išleista trylikos tomų Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, po to - keturtomė Tarybų Lietuvos enciklopedija, kiti šio profilio leidiniai. Enciklopedijų redakcijai ilgiausiai vadovavo J. Zinkus.

 

Knygų leidyba - nauju keliu
Be valstybinių leidyklų, Lietuvoje knygas ir kitokius leidinius leido organizacijos, kurios rengė savo profilį atitinkančius leidinius. Tai buvo leidybos skyrius turinčios ministerijos, komitetai, žinybos, mokslo įstaigos ir kt.
1990 m. atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, ėmė kurtis akcinėms bendrovėms ar tiesiog privatiems asmenims priklausančios leidybos organizacijos. Vienos jų apsiriboja smulkiais keliais leidinėliais, kitos ėmėsi gana solidžios veiklos, rengė ir spausdino vertingas knygas.
Panaikinus sovietų valdžios metais galiojusius suvaržymus, organizacijos ir privatūs asmenys yra įsigijo steigimo liudijimus spaudos leidiniams tiražuoti bei audiovizualinėms laidoms transliuoti ir ėmėsi šios veiklos.