Didelį knygų leidybos pagyvėjimą Lietuvoje sukėlė 1904 m. balandžio 24 d. (nauju stiliumi - gegužės 7 d.) caro patvirtintas Rusijos ministrų komiteto nutarimas leisti vartoti lietuvišką šriftą. Atgavus lietuvišką spaudą, ėmė kurtis grynai leidybinio pobūdžio bendrovės, dažnai neturinčios savo poligrafinės bazės.

1905 m. Vilniuje J. Jablonskio rūpesčiu įkurta knygų leidimo bendrovė „Aušra”. Ji išleido paties J. Jablonskio surinktas „Lietuviškas pasakas”, A. Baranausko „Anykščių šilelį”, dviejų moterų (Bitės ir Žemaitės) dramą „Parduotoji laimė”, A. Kriščiukaičio apsakymus ir dar keletą knygų. Tačiau maži knygų tiražai neleido surinkti pakankamai lėšų sumokėti už brangius spaudos darbus ir 1906 m. „Aušros” veikla nutrūko.

Kiek ilgiau (1905 - 1913 m.) veikė P. Višinskio Vilniuje įkurta knygų leidimo bendrovė „Šviesa”. Jos nariai - J. Bagdonas, J. Bortkevičius, A. Domaševičius ir kiti lietuviai inteligentai. P. Višinskiui mirus, bendrovei ėmė vadovauti S. Matulaitis bei J. Šlapelis.

„Šviesa” išleido apie dvidešimt mokslo populiarinimo bei grožinės literatūros leidinių, kurių dauguma buvo nedidelės apimties - Lazdynų Pelėdos, K. Jasiukaičio apsakymų rinkinėliai, P. Višinskio elementorius, J. Šlapelio „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis” ir kt.

Lietuviškas knygas Vilniuje ėmė leisti ir P. Vileišio vadovaujama „Vilniaus žinių” spaustuvė, taip pat A. Zavadskio, A. Syrkino, „Znič” bei kitos spausiuvės ir M. Piaseckaitės-Slapelienės knygynas. Visų jų pagrindinė produkcija - mažos apimties populiarios pasiskaitymo knygelės, apsakymų rinkinėliai, religinio turinio leidinukai.

Kur kas gausiau knygas leido M. Kukta, turėjęs Viiniuje ir nuosavą spaustuvę, įkurta iš dalies spaustuvės, nupirktos iš P. Vileišio. Nuo 1906 m. iki Pirmojo pasaulinio karo M. Kukta išleido arti trijų šimtų knygų, kurių dauguma pasaulietinio pobūdžio. Dažniausiai tai mažos brošiūrėlės, skirtos ūkininkams pasiskaityti. M. Kuktos spaustuvėje įvairiais laikotarpiais buvo spausdinama nemaža periodinių leidinių. Tai „Lietuvis” , „Šviesa”, „Viltis”, „Žemdirbys”, „Ežys”, „Balsas” ir kiti. Taip pat buvo spausdinami kai kurie periodiniai leidiniai lenkų bei rusų kalbomis. Leidybinę spaustuvinę veiklą nuo 1924 m. M. Kukta tęsė Kaune, ten pargabenęs ir savo spaustuvės įrengimus.

Leisdama lietuviškas knygas, nemaža pasidarbavo Lietuvių mokslo draugija (LMD), po ilgų kūrimosi bandymų ėmusi veikti Vilniuje 1907 m. Jos steigimo organizatoriai - J. Basanavičius (ilgametis pirmininkas), J. Jablonskis, J. Stankevičius ir J. Vileišis. Tarp kitų kultūrinės veiklos barų Lietuvių mokslo draugija pradėjo leisti įvairias lietuviškas knygas, ypač vadovėlius, kuriems rengti 1909 m. buvo sudaryta komisija (J. Basanavičius, J. Tumas-Vaižgantas, J. Šlapelis).

Lietuvių mokslo draugija skelbdavo įvairių mokyklinių vadovėlių rengimo konkursus, premijuodavo rankraščių autorius, kviesdavo bendradarbiauti patyrusius mokytojus ir kalbininkus. Tokiu būdu į autorių gretas pavyko suburti didžiumą to meto inteligentijos. Vadovėlius rašė ir patys draugijos nariai - J. Jablonskis, A. Janulaitis, M. Biržiška, P. Klimas, S. Matulaitis ir kiti. Ypač intensyviai draugija leido knygas 1909 - 1915 ir 1920 - 1927 metais.

Lietuvių mokslo draugijos veiklą nuo 1927 m. ėmė persekioti Lenkijos valdžia, o 1938 m. kovo mėn. ją visiškai uždarė. Draugija savo veiklą atgaivino 1939 m., Vilnių grąžinus Lietuvai. 1941 m. jos mokslines funkcijas perėmė naujai įkurta Lietuvos Mokslų Akademija, kurios pradininke laikoma Lietuvių mokslo draugija.

Atgavus lietuvišką spaudą, knygas intensyviai imta leisti ir Kaune. Čia ypač produktyviai veikė S. Banaičio leidykla-spaustuvė bei Šv. Kazimiero draugija (abi įkurtos 1905 m.). Daugiausia tai buvo religinio turinio knygelės bei įvairios maldaknygės, leistos tuo metu gana dideliais tiražais.

Prieš Pirmąjj pasaulinį karą po keletą lietuviškų knygelių išleido Biržų M. Yčo ir bendrovės spaustuvė, Raseinių A. Aguševičiaus spaustuvė, Šiaulių I. Brevdos bei G. Minskerio ir kai kurios kitos Lietuvos spaustuvės.

Pirmasis pasaulinis karas pakirto sunkiai pradėtą lietuviškų knygų leidybą. 1915 m. Lietuvą užėmė kaizeriniai okupantai. Knygų leidyba kuriam laikui visiškai nutrūko; viena Lietuvos šviesuomenės dalis buvo mobilizuota į kariuomenę, kita pasitraukė į Rusijos gilumą. Tik nedaugelis likusiųjų galėjo šį tą nuveikti, tačiau ir tie buvo išblaškyti, bet koks kultūrinis darbas buvo labai sutrikdytas ir suvaržytas.

Kaizeriniai okupantai Lietuvoje leido laikraštį lietuvių kalba „Dabartis”, kurį iš pradžių spausdino Tilžėje bei Balstogėje, o vėliau Kaune, „0ber Osto” spaustuvėje. Per visą kaizerinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje išleista vos keletas knygų - dažniausiai tai buvo kalendoriai ir vadovėliai.

Intensyviau darbavosi lietuviai pabėgėliai, kurių dauguma buvo susibūrę Petrograde ir Voroneže. Šiuose miestuose imta leisti lietuviškas knygas, taip pat laikraštį „Lietuvių balsas”.

Maskvoje įsikūrusi Lietuvių draugija aukštųjų Maskvos mokyklų moksleiviams šelpti 1915 m. suskubo išleisti keletą karo metui labai reikalingų brošiūrų - „Apie džiovą”, „Apie geriamąjį vandenį”, „Apie limpamąsias arba užkrečiamas ligas” ir pan.