<< Lietuviškas žodis     << Spauda     << Atgal    


VINCAS KUDIRKA IR „VARPAS“

Parengta pagal publikaciją, išspausdintą  „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1964. P. 171-173)

 

„Varpas“. 1889 m. Nr. 1 Vincas Kudirka
 
Visa eilė aukščiau išvardintų bendradarbių buvo ypatingai daug dirbę V. reikalui. Tačiau nė vienas jų savo atsidavimu ir darbu neprilygo V. Kudirkos. Kudirka buvo V. siela, per 10 savo gyvenimo metų jis skyrė jam visas savo jėgas, ir V. yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Savo visų jėgų įtempimu per paskutinius savo gyvenimo metus  V. Kudirka padarė Lietuvai tiek, kiek kitas per visą savo amžių nebūtų įstengęs padaryti. Jis prirašė pats daugybę puslapių į V., savo „Tautiška Giesme“, išspausdinta 1898 m. „Varpo“ Nr. 6 jis davė lietuvių tautai himną (žodžius ir muziką); išvertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui. Kiekviename V. numeryje V. Kudirka liesdavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus ir juos spręsdavo be jokių kompromisų.
Tai jis darė daugiausia Tėvynės Varpų skyriuje, kurį jis įvedė ir pats prirašydavo. Tėvynės Varpuose Kudirkos asmenybė reiškėsi visu savo dvasiniu turtingumu,
aštriu pastabumu, nepaprastai plačiu ir šakotu dėmesiu visoms ano meto lietuviškojo gyvenimo gerovėms ir negerovėms. Nors žinome Kudirką buvus gabų daugeliui literatūros ir meno šakų (buvo geras smuikininkas, gebėjo komponuoti, gražiai piešė), tačiau pripažįstame jam didžiausią publicisto talentą. Mėgindami glaustai išreikšti pagrindinį V. Kudirkos publicistikos bruožą, galime jį apibūdinti kaip galingą ir pastovų šaukimą vienybėn ir kovon. Peržvelgiant Tėvynės Varpų dešimtmečio (1889-1899) publicistikos turinį, ryškiai matyti ano meto lietuviškojo gyvenimo tikrovė, V. Kudirkos
stebima, jautriai pergyvenama ir nepaprastai sugestyviai perteikiama skaitytojui. Vargiai, ar buvo kuri anų metų lietuvių dvasinio ir materialinio gyvenimo Būtis, kuri nebūtų buvusi V. Kudirkos aptarta, kuris, kad ir menkas mūsų akimis žiūrint, faktas nepastebėtas, kuri blogybė rūsčiai neišplakta, kuris geras sumanymas ar darbas nepagirtas. Kudirka verkė kartu su savo tautiečiais dėl jiems daromų skriaudų ir džiaugėsi kartu su jais dėl bet kurio, kad ir nedidelio, laimėjimo. Ir visais atvejais Kudirka rasdavo progų šaukti tautiečius į būrį, mokyti juos vieningai veikti ir nepaliaujamai kovoti dėl savo teisių tėvų žemėje (V. Čižiūnas, 1958 Varpas). Savo publicistika Kudirka aprėpia visus atgyjančios lietuvių tautos visuomeninius, kultūrinius ir ekonominius klausimus, juos kritiškai svarsto, nustatydamas gaires ateities Lietuvai. Anot V. Mykolaičio-Putino, Kudirkos asmuo Tėvynės Varpuose gyvena su visomis savo turtingomis dvasios atošvaistėmis. Aštrus pastabumas, gyvas reagavimas į gyvenimą, blaivi, greita orientacija, impulsyvi siela, humoras ir satyra, lengvas šypsnys ir rūsčiai apsiniaukęs veidas kaitaliojasi Tėvynės Varpų lapuose. O štai kaip apibūdina V. Kudirkos publicistiką prof. Albinas Rimka:
„Vincas Kudirka buvo poetas ir drauge mokslo žmogus. Šitos dvi savybės jį darė gabiu galingu publicistu. Tai ypač rodo Tėvynės Varpai. Aš ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad gavę naują Varpo numerį pirmiausia ieškodavo Kudirkos rašytų feljetonų, pavadintų Tėvynės Varpai. Ir nestebėtina. Šiandien skaitant tuos feljetonus, negali žmogus atsistebėti, kaip jų autorius mokėjo pastebėti patį gyvenimo nervą, kaip platus ir gilus buvo jo išsilavinimo laipsnis, kaip jis mokėjo kiekviename atsitikime išėjimą rasti.... Tėvynės Varpai – tai ištiso dešimtmečio lietuvių visuomenės gyvenimo kronika, nupiešta publicisto-dailininko plunksna. Bet skaitytojus Tėvynės Varpai patraukdavo ne tik savo aktualumu ir gražiu, lengvu stiliumi, bet gal dar daugiau savo dvasia. Tėvynės Varpuose Kudirka pasirodė visas, kaip buvo – su savo galinga dvasia ir karšta, pilna meilės širdimi. Čia jis duoda skaitytojams galybes žinių, čia džiaugiasi, kitus ramina, tai žiūrėk – meilingai bara arba pro ašaras juokiasi. Bet visur didžiausias optimizmas ir tikėjimas į šviesesnę ateitį. O ten, kur jis šaukia Perkūną, kad nubaustų neturtingų žmonių skriaudikus ar išdavikus, arba kur jis su ašaromis, bet skaudžiai pajuokia, tyčiojasi ir bara lietuvius inteligentus dėl jų apsileidimo, žodžio nesilaikymo ir t.t., arba kur jis idėjos priešą kritikuoja – ten V. Kudirka yra savo galybėje tiesiog nepasiekiamas (Jubiliejinis Varpas 1924). V. Kudirka ir pats save laikė literatu. Jis sakėsi susižadėjęs su lietuvių literatūra ir jos neapleidžiąs visą savo gyvenimą. Per tuos dešimt metų jis tiek jai davė savo kūrybos ir vertimų, kad Tėvynės Mylėtojų Draugystės 1909-1910 išleisti jo raštai sudarė šešis didelius tomus. Būdamas įžvalgus realistas, V. Kudirka siekė lietuvių tautos atgimimo ir laisvės atstatymo tokiais būdais, kurie ano meto sąlygomis buvo įmanomi. Anot K. Griniaus, V. Kudirka savo publicistikos raštuose nepriklausomybės termino nevartojo, bet jo verstos dramos Vilius Tells, Orleano Mergelė ir kt. žadino skaitytojų nepriklausomybės siekius, o savo rusų biurokratų sistemos pašiepimais jisai griovė carų
despotų valdymo santvarką gal daugiau, negu partijų programos.
Kuo V. Kudirka tapo savo amžininkams, liudija ir ne jo srovės žmogus, bet taip pat įžymus literatas ir didis patriotas lietuvis – kun. J. Tumas-Vaižgantas: „Jis mums buvo pirmutinis šviesos ir susipratimo šaltinis, primus movens į kultūros darbą ir tautos organizavimą. Už V. Kudirkos, kol jis gyvas buvo, nebesimatė nė buvusiųjų Aušrininkų; lyg jie atlikę savo vaidmenį, tyčia būtų pasišalinę prieš jį iš kelio. J. Basanavičius, J. Šliūpas virto lyg jo satelitais, o ne jis jų. V. Kudirka per vienuolika metų stovėjo tautos ir tėvynės sargyboje ir mirė griauždamasis, kad per vėlai susiprato ir nebeilgai Lietuvai gavo patarnauti. Mes jam tą nuodėmę šiandien lengvai atleidžiame, sakydami: duok, Dieve, kad daugiau kas taip ir tiek patarnautų!“ (Jubiliejinis Varpas 1924).
Kiek V. Kudirkai rūpėjo V., liudija šie žodžiai, parašyti tuojau po jo mirties pirmame nekrologe, 1899 m. Varpo Nr. 6.: „Gyvenimas Varpo nuo pat pradžių taip arti buvo susirišęs su Vinco gyvenimu, kad rodės juodu viens be kito gyventi nebūtų galėję. Pasakojo, kad jis, ilgai nesulaukdamas Varpo taip buvo sujaudintas, taip būdavo suerzintas, kad tik viens pasirodymas Varpo galėjęs prašalinti jo nekantrybę.
Didelis taip pat yra varpininkų nuopelnas lietuvių literatūrinei kalbai, kuri, galima sakyti, teko iš naujo sukurti, šalinant iš jos svetimybes, įvedant naujų terminų, normuojant gramatiką. Ypatingai daug šiuo atžvilgiu pasidarbavo artimas V. Kudirkos draugas, vienas aktyviausiųjų V. bendradarbių kalbos klausimais – Jonas Jablonskis. Ir dabartinės lietuvių literatūros ne vieną užuomazgą galima atsekti V. Greta įžymaus V. Kudirkos talento, kaip publicisto, literato ir kritiko, V. pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė visa eilė būsimųjų rašytojų: A. Kriščiukaitis-Aišbė, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Didžiulienė, J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Ypatingas literatūrinių talentų globėjas ir skatintojas buvo V. red. Povilas Višinskis, kurio pastangomis įsitraukė į lietuvių literatūrą trys moterys rašytojos: Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Julija Žymantienė-Žemaitė. Tad, ar žvelgtume į politikos, kultūros ar kalbos-literatūros sritį, visur V. girdimas, kaip pirmasis galingas atgimstančios ir laisvės siekiančios tautos balsas.
V. leidyklos užsienyje gaminami ir slapta į Lietuvą gabenami spaudiniai ypatingai prisidėjo prie lietuviškosios spaudos laisvės grąžinimo, šitai paliudijo patys aukštieji caro pareigūnai. Taip, štai Vilniaus  generalgubernatorius Sviatopolsk-Mirskij savo konfidencialiame rašte caro ministrams konstatavęs, kad, dabar valdžia neturi jokios galimybės kovoti su gabenamais iš užsienio spaudiniais, toliau tame pat dokumente sako: „Svarbu išlaikyti savo globoje tautinį lietuvių sąjūdį, kuris dabar išsprunka iš valdžios rankų, gi šiuo metu lietuviai minta dvasiniu penu užsieninės spaudos, kuri yra slaptai įgabenama ir todėl ištrūksta iš mūsų cenzūros priežiūros... Privalome legalizuoti lotyniškai-lietuviškas raides, nes antraip jokia jėga neįstengs sulaikyti vis didesnio platinimosi lietuviškų knygų (citata pagal Riomerį. Litwa, 320 psl.). Pagaliau 1904 m. laisvė spausdinti lietuviškomis raidėmis buvo grąžinta. V. tačiau anaiptol nereiškė už tai dėkingumo Rusijos valdžiai, o tik pabrėžė tai, kaip laimėtos pergalės faktą, ir kvietė tautiečius tęsti toliau griežtą kovą dėl politinės laisvės, nes tik rusų vadžios pašalinimas iš Lietuvos gali atnešti tikrą spaudos ir
žodžio laisvę (Varpas. 1904 m., Nr.).
Spauda tačiau yra tik priemonė, per kurią gali reikštis sąmoninga ir organizuota tautinė mintis. Tad daug didesnis dar V. nuopelnas buvo tas, kad jis susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų Europos progresyviniu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių – Lietuvos demokratų partijai.

 

Knyga „Varpo metų knygnešiai“. Kaunas, 1924 m.

Studentų „Varpo“ draugijos leidinys. Redagavo T. Zaleskis. 1969 m.