Su šeima grįžęs į Lietuvą nuo 1923 m. dirbo Vyriausiojo tribunolo teisėju, Civilinio skyriaus pirminin­ku. 1931 m. parengė ir atspausdino Civilinio proceso įstatymą. 1932 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu su žvaigžde, 1934 m. - LDK Gedimino I laipsnio ordi­nu su žvaigžde.
Motiejus Čepas buvo idealis­tas, kaip ir daugelis to meto šviesuo­lių. Pažinojusieji prisimena jį kaip krištoliškai teisingą ir už tiesą kovo­jusį žmogų. Domas Adomaitis, M. Čepo sūnėnas, gyvenantis Čikagoje, yra pasakojęs, kad dėdė Motiejus nutraukė santykius su savo broliu vien dėl to, kad šis drįso ateiti pas jį, Vyriausiojo tribunolo teisėją, su žąsim ir prašyti padėti geram savo kaimynui ūkininkui byloje. Motiejus Čepas paliko užrašų apie savo gyve­nimą ir lietuvišką veiklą carinės oku­pacijos metais, kuriuos išsaugojo jo anūkė Danutė Andriušytė Butrimienė. Jie ir sugulė į knygą. Gal ne veltui šis rankraštis taip ilgai užsigulėjo, gal kaip tik šiandien šio Teisėjo iš di­džiosios raidės mintys, jo idealizmas, jo tyra sąžinė ir begalinis siekimas Tiesos yra labiausiai reikalingi.
Dar prieškariu M. Čepas Vilniaus dr. Jono Basanavičiaus įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos pirmininko Mykolo Biržiškos buvo raginamas rašyti prisiminimus. Daug jo prisiminimų puslapių yra dingę sovietinės okupacijos metais gresiant kratoms. (Motiejus Čepas per savo ilgą gyve­nimą du kartus patyrė tautinę priespaudą ir tautinės minties slopinimą - rusišką carinį ir bolševikinį.) Aprimus gyvenimui savo užrašus bandy­davo atgaminti.
Knygos išleidimą finansavo Čikagoje gyvenantis Domas Adomaitis - Motiejaus Čepo sūnėnas, kuris taip nori atsidėkoti savo gerajam dėdei už paramą siekiant mokslo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dėdė yra padėjęs daugeliui savo giminės jaunuolių siekiant mokslo, todėl tesu­gebėjo pasistatyti menką namelį tuometinio Kauno užmiestyje.
        Klausimai pastabiems skaitytojams:
  1. Kodėl M.Čepas, įgijęs teisininko specialybę, negalėjo gauti darbo Lietuvoje ir net Latvijoje?
  2. Įrodykite jo principingumą: kaip ten buvo su ta žąsimi?
  3. Su kokiais lietuvių šviesuoliais siejamas jo vardas?
  4. Jeigu išlikusioje M.Čepo klėtelėje pakruojiečiai įrengtų muziejų, ką norėtumėte ten rasti?
Motiejus Čepas savo užrašuose įdomiai pasakoja apie savo gimti­nę, pateikia etnografinės medžiagos, to meto kalbos pavyzdžių. Būtent ši medžiaga bus panaudota „Versmės" leidyklos leidžiamoje Žeimelio mies­telio monografijoje. Lietuvos istorijai brangūs Mintaujos laikotarpio pri­siminimai, nes papildo XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuviškojo judė­jimo medžiagą. Mintaujoje jį priima skolon gyventi žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis, kurio seserį Motiejus vėliau veda ir išsiveža į Sibirą. O jo pasakojimas apie gyvenimą Sibire - tikras „vesternas".
 
Turi būti įamžintas Motiejaus Čepo atminimas
Motiejaus Čepo tėvo Prano statytame gyvenamajame name Diržiuose dar stovi tas pats pečius, kuris šildė ir garsųjį lietuvių knygnešį Jurgį Bielinį-Bieliaką, bei klėtis, kur jis slėpė lietuvišką draudžia­mą spaudą. Ši gero­kai apleista sodyba turėtų atkreipti kultūrininkų ir rajono val­džios dėmesį ir tapti paminkline. Čia gimė Vinco Kudirkos bendražygis Motiejus Če­pas, čia yra lankęsi žymiausi lietuvių kultūros veikėjai: Jonas Jablonskis, Adomas Sketeris, Gabrielius Landsbergis-Žem­kalnis, Vileišiai, čia ateidavo pirmieji lie­tuviškieji laikraščiai „Aušra" ir „Varpas", čia vyko Kaunijos lie­tuvių suvažiavimas.
 Kultūros niekada ne­būna per daug. O tuo labiau šiame, nuo didžiųjų kultūros centrų nutolusiame krašte.
                                                         Audronė V. Škiudaitė
                                                         Iš: “VARPAS”, 2006-2007, Nr. 39-40
        Spaudos draudimo metais knygnešiais garsėjo Diržių, Bardiškių ir Steigvilių kaimai. Čia veikė dvi knygnešių  draugijos, kurias įsteigė čionykščiai jaunuoliai – studentas Motiejus Čepas ir gimnazistas Vladas Požela. Spaudą platino gausus būrys vietos vyrų. Lietuviškų leidinių is Prūsijos patys negabeno. Jų gaudavo iš Jono Siabo, gyvenančio Kremblių dvare netoli Lauksodžio, o šis – iš Šiaulių knygnešių. Minimuose kaimuose dažnas svečias buvo Jurgis Bielinis. Bardiškių ir Steigvilių ūkininkų Igno Lapinsko ir Karolio Monkūno sodybose reikalui esant jis apsistodavo ir ilgesniam laikui. K.Monkūno kiemo neaplenkdavo ir knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras.
Pateikiame M.Čepo  ir Vl.Poželos draugijoms priklausiusius knygnešius:
Juozas Beinorius-Beinoravičius (1870-1941)
Ignas Bičkūnas
Juozas Čepas
Aleksys Jaras
Ignas Lapinskas
Adolis Monkūnas (1878-1954)
Ignas Povilaitis
Ignotas Požela
Juozas Edvardas Požela
Leonas Požela
Juozas Šiurna
Juozas Valiulis
                 Iš: Pakruojo sav. viešosios bibliotekos leidinėlio (sud. G.Juodytė), 1997
M. Čepas bendražygių tarpe
M.ČEPAS: M.Čepo vaikaitė Danutė Andriušytė-Butrimienė išsaugojo ir paruošė leidimui senelio užrašus, ji išsaugojo ir nuotrauką, kur įsiamžinę varpininkai, suvažiavę Jablonskių bute Mintaujoje (Latvijoje). Šį suvažiavimą 1894 m.jie įvardijo kaip Jablonskių dukrelės Onutės, būsimosios prof. Vytauto Landsbergio mamytės, krikštynas. Nuotraukoje: Motiejus Čepas, Motiejus Lozoraitis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Kudirka
Motiejaus Čepo prisiminimai
Ištrauka apie Vincą Kurdirką iš knygos "Molio Motiejaus užrašai":
„Kitą dieną, rytmetį, iš Jablonskynės išvažiavom į Naumiestį - Ma­rytei kas reikia nusipirkt, įsitaisyt. Šimtinę, kurią daviau jai Revely, tebe­turėjo. Neturėjus Revely laiko bet ką įsigyt. Vežė mudu abudu tėvai. Ji su tėvais - po krautuves, pas siuvėjus, pas kurpius. Aš - po miestą.
Naumiestis, tuomet rusų vadinamas Vladislavovu, tūnojo prie pa­čios Šešupės. Per ją buvo nutiestas tiltas į Prūsiją. Tas tiltas buvo Vinco Kudirkos aprašytas. Atvaizduota, kaip jį be reikalo rusų valdininkai tai­sė, perdirbinėjo, o gaunamus iš valstybės iždo remontui pinigus dėdavo į savo kišenes. Prie tilto iš mūsų ir iš Prūsų galo skersai kelio šlagbaumas, - užtvara - kartis, kaip šulinio svirtis, įtaisyta keleiviams sulaikyt ar praleist. Prie tų užtvarų namai, kuriuose - pasienio tarnautojai keleivių pasams, dokumentams tikrinti.
Mieste aplankiau praktikuojantį daktarą Kazį Grinių, buvusį mano Maskvos universiteto kolegą, su kuriuo ir su mediku Stasiu Matulaičiu kurį laiką trise gyvenome vienam kambary, miesto pakrašty, už Zoologi­jos sodno. Grinius papasakojo, kad daktaras Vincas Kudirka persikėlęs iš Šakių į Naumiestį. Anas nebepraktikuojąs, sergąs džiova, nė iš buto nebe­išeinąs, bet teberašąs straipsnius „Varpui".
Grinius nuvedė mane pas Kudirką. Čia pamačiau ypatingą ceremo­nialą. Tuomet Kudirkai padaryt vizitą reikėjo išgaut audienciją. Štai ko­kią! Koridoriuje Grinius pirštais pabarškino į duris. Durys užrakintos. Niekas neatsiliepia. Grinius, palikęs mane prie tų durų, lipa laiptais į antrą aukštą. Ten gyvena Kudirkos globėja. Ji duoda raktą. Tuo raktu Gri­nius atrakino anas duris. Visos tos ceremonijos tam, kad Kudirkos neuž­kluptų policija berašant ar beskaitant, kas draudžiama. Kol vaikščiojama į antrą aukštą dėl rakto, Kudirka suskumba, kas įtariama, paslėpt. Nors ne vieną kartą policija ar žandarai darė kratas, slaptynės iki šiol nerado. Kai ateina pas Kudirką savas žmogus, tas beldžia į duris savaip, sutartu būdu. Kai atvyksta policija, globėja ilgai ieško rakto, kol jį suranda.
Mudu įžengiam. Kambary Kudirka guli lovoj vienmarškinis. Prie lovos - staliukas. Ant staliuko - rašalas, kotelis su plunksna ir popieriai, prirašyti ir ne.
Kudirka buvo silpnas. Grinius jam pasakė, kad jo kelionei į užsie­nius ir sveikatai ten, kurorte, taisyt surinkęs nemažai pinigų iš draugų, bet dar nepakanka. Susipratau ir padėjau ant staliuko šimtinį banknotą. Kudirka pasakė: „Važiuoji, važiuok! Lietuvos neužmiršk!"
 
 
Knyga išleista 2007 m.