Visuomeninio darbo pradžia

 

"Aušros" sukeltas sąjūdis Petkevičių šeimos dar nepasiekė, praėjo jis kaip tai nepastebėtas. Tačiau "Varpo" pirmasai numeris jau padarė stipriausio Įspūdžio. Gabrielė Petkevičaitė pradėjo rašinėti lie­tuvių spaudai 1891 m. Tų metų "Varpo" 7 nr. ran­dame pirmąją jos korespondenciją—"Žinios iš Lietu­vos," o 1892 m. "Varpo" 11 nr. jau ir straipsnį— "Moterų Darbai ant Platesnės Dirvos," kuriuo ji atsirekomendavo, kaip stipri feministė (moterų tei­sių sulyginimo šalininkė). Vėliau ji rašinėjo apie įvairių kraštų laisvės sąjūdžius, jų tautinį atgimi­mą ir t.t. 1893 m. "Varpo" 8 nr. telpa jos pirmas beletristinis kūrinėlis "Amžiaus Dvasia," o 1894 m. "Varpo" 8-12 nr. pusėtinai vykęs vaizdelis "Vil­kienė." Nors kompozicijos atžvilgiu jis dar silpno­kas, tačiau autorė gyvu jausmu stengėsi parodyti žmonių skurdą, jų nedalią.

Taip bedirbdama Petkevičaitė visai nusilpnino savo ir taip jau nestiprų organizmą, rimtai susirgo. Teko jai net tris metus išgulėti lovoj Varšavos ligo­ninėj. Ligos metu susitrukdė ir visuomeninis jos darbas.

1893 m. Petkevičaitė, kartu su Jadvyga Juškyte, įkūrė moksleiviams šelpti draugiją "Žiburėlis“, kuris vė­liau suvaidino nemenką rolę lietuvių intelektualinių jėgų auklėjime. V. Kudirka vėliau labai vertino "Žiburėlio" steigėjų darbą, statė jį kitiems pavyz­džiu. "Tėvynės Varpuose" jis rašė:

„Kada tūli karšti lietuviai atšalo lyg žalbarščiai ir .su­krovė savo idealus į pilvą, gyvenimo supratimu susilyginus su žirgais šėrūnais, vėl pasirodė moteriškės. Jos vėl remia viešą dalyką jau ne ant raštų, tik ant kitokios dirvos“.

1894 m. aplankė ją studentas Povilas Višinskis, jos brolio Leono draugas. Višinskis papasakojo apie pradėjusią rašyti Žemaitę ir įdavė jai pirmą Žemai­tės rankraštį "Piršlybas," kurį ji kartu su V. Ku­dirka ir J. Jablonskiu perskaitė ir spaudai prirengė. Iš Višinskio ji sužinojo apie Žemaitės vargingą gyvenimą ir iš "Žiburėlio" kasos nusiuntė jai kiek pinigų—"bent žvakei nusipirkti." Vėliau ir pati Žemaitė "Žiburėliui" priklausė.

Petkevičaitė pasirašinėdavo—Bitė, Volungė, Šir­šė ir kitomis slapyvardėmis. Mirus V. Kudirkai ir nustojus "Tėvynės Varpams" skambėti, ji, tarsi norėdama didįjį varpininką pavaduoti, tūlą laiką vedė "Varpe" skyrių "Pasikalbėjimai," kurį visai nepasirašinėdavo.

Apie to meto visuomeninę veiklą Petkevičaitė Bitė rašo:

            „Mus, to meto jaunesnės kartos susipratusius inteligen­tus, Basanavičiaus, Šliūpo, o ypač Kudirkos raštai veikė, kaip pasakų stebuklingas vanduo, kuris numirėliams gyvy­bę grąžindavo, žinojome Basanavičių, Šliūpą, už jūrių marių nuo kerštingos budelių rankos pasislėpus}, ir Kudir­ką, baisiosios žmonių naikintojos džiovos prie lovos pri­kaltą. Ligi dar buvome neištremti, ne pabėgėliai ir dar apysveiki, svarbiausia savo pareiga laikėm praskinti kelią į mūsų analfabetų milijonus ir įkvėpti jiems prarastą tautišką sąmonę. Drąsiai galime sakyti "į analfabetų," nes mokėjimas maldaknygėje atmintinai paskaityti rytines maldas arba mišias vadinosi anais laikais mokėjimu skai­tyti. O tokie "pramokyti" sunkiau būdavo iš tikrųjų išmo­kyti skaityti, nekaip tokie, kurie nei "a" nei "b" pirma nemokėjo,—tai žinau iš savo praktikos.

Aišku, kad kiekvienas iš susipratusių inteligentų laikė savo pareiga, net ieškojo progos—gauti mokinių, kuriuos pasislėpęs mokydavo. Tat būdavo sunkus ir atsakomingas darbas, nes rusų valdžia ir už šviesos skleidimą, ypač liaudy, bausdavo, o visokio plauko šnipų niekuomet ne­trūkdavo . . .

 

        Klausimai mėgstantiems “spėlioti”. Patvirtinkite “spėliones” faktais.

 

1. Gabrielės namų kalba buvo:   a) žargonas, b) lenkų,  c) lietuvių

2. Šeimoje dvasia buvo:    a) griežtai demokratiška, b) lenkomaniška, c) bajoriška

3. „Analfabetų milijonai“ :  a) mokantys skaityti tik maldaknygę,  b) nepažįstantys raidžių,       c)  nemokantys užsienio kalbų

 4. Jaunus lietuvių inteligentus Basanavičiaus, Šliūpo, Kudirkos raštai veikė kaip:

 a) bizūnas,  b)  pasakų stebuklingas vanduo, c) postūmis veikti

Kad ir dabar buvo kliūčių, tačiau vyriausias mūsų vei­klos obalsis buvo—"mokyti liaudis skaityti, rašyti ir kelti joje visokiais įmanomais būdais tautišką sąmonę;" tą obalsį aš pradėjau sekti nuo "Varpo" atsiradimo meto, nes "Aušra" nepateko savo gyvavimo laiku man į rankas. Mokyti, apskritai imant, pradėjau jaunutė (18 m. am­žiaus) . Mokinau, ko ir kaip mokiniai norėdavo. Pasiten­kindavau pasakymu, kad mokinys mokytis nori ir neturi lėšų mokėti už pamokas. Ir tada tekdavo slapta mokyti, nors ir rengiant į mokyklas. Mokinių turėdavau visokio luomo; pasitaikydavo ir turtingesnių, kurie už pamokas atsilygindavo, bet tokių buvo maža. Taip pat iš pradžių mokydavau įvairių tautų; ne tik savuosius, bet ir žydus, lenkus, net ir vokiečius. Bet pati nesuprasdavau, kodėl toks darbas morališkai manęs nenuteikdavo. Tik "Varpas" atvėrė man akis—tapo tuo kompasu, kurs padėjo man gy­venime orientuotis.  Buvo tat tikras "kurmio" darbas...

Ir  toks "kurmio" darbas, kaip mes anų laikų veikėjai jį vadindavome, Palangos spektaklio metu man puikiai sekėsi. Darbavaus tada po tėvo gydytojo sparnu, būdama Joniškėlio vaistinės vedėja ir iš dalies felčerio darbą dirbdama. Senam, daugiau kaip 30 metų tarnavusiam fel­čeriui susirgus, vyriausybė stengėsi įkišti mano tėveliui rusą padėjėją. Bijodama tokio, mums visą darbą kliu­dančio žmogaus, stojau į darbą, kurį dirbau veik devyne­rius metus be jokio atlyginimo. Tuo laiku tėvas turėjo daug praktikos ir man teko aibė darbo.

Mano tėvelis buvo didžiai išpopuliarėjęs ir įgijęs nema­ža visų gyventojų simpatijos ir kaip gydytojas, ir kaip žmogus. . . Geroka tėvo populiarumo dalis teko ir man, jo dukteriai, iš pradžių be jokių nuopelnų. Laiminga buvau, kad galėjau, tuo populiarumu naudodamasi, lengvai pa­siekti liaudį ir įgyti joje nemaža įtakos. Iš savo pusės, darbuodamasi šalia tėvo, kiek galėdama stengiaus visa, ką buvau iš jo paveldėjusi, didinti, ne mažinti.

Iš Tilžės gabenami raštai geriausiai sekėsi platinti per ligonius, ilgai besigydančius... Mūsų liaudies pasitikėji­mo, ypač anais laikais, buvo labai lengva įgyti, juo labiau, jei jie jausdavo, kad prie jos eina kas gera širdimi. Ne sykį mano padėjėjas, jaunesnysis felčeris, grįždamas iš ligoninės į vaistinę, išsigandęs įspėdavo:—Panyt! Juk ti­kras mitingas!...

Aišku, jog tokios mano veiklos negalima buvo ilgainiui paslėpti, juo labiau, kad tada jau gyvavo "Žiburėlis", irgi jau išpopuliarėjęs liaudies tarpe. Įvairios rūšies spąstai nuolat buvo man mūsų priešų statomi, bet vis laimingai sekdavosi nuo jų apsisaugoti.  Juos man spendė budrios  akys ir ausys, o žmonių simpatija, kurios turėjome su tėveliu įsigiję, gindavo mus. . .

Maždaug panašiose aplinkybėse veikdami ir savo darbus slėpdami, ir visuomet uoliai valdžios tarnų sekami, gyve­nome mes, visi anų laikų veikėjai. Sukomės kaip ir kiek galėdami, vienas kitą remdami, vienas kito pasisekimais džiaugdamiesi, nusiminimais liūsdami, apie save kuo mažiau galvodami“. („Iš mūsų vargų ir kovų“)

 

           Iš : Dr.A.Petrika  „Lietuvių tautinio atbudimo pionieriai“ , Brooklyn, 1939