Po studijų nusilpusia sveikata paskirtas vikaru nedideliame Gudijos miestelyje Želudke (Gardino s.)  Gimžauskas išbuvo tik pusmetį. 1879 m. pradžioje perkeltas į Žiež­marius, pasitaisius sveikatai, poetas tuoj ki­bo į darbą: pareikalavo, kad bent kas antrą sekmadienį būtų sakomi lietuviški pamoks­lai, pradėjo mokyti lietuviškų poterių. Greit išplėtė čia jau buvusią draudžiamos spau­dos platinimo bazę. Iš čia lietuviškas kny­gas gabeno į Trakų ir Švenčionių apskritis. Spėjama, kad poeto tėvas į šį darbą buvo įjungtas jau anksčiau ir gabeno knygas ne tik iš Žiežmarių, bet ir Kauno į Utenos ir Šven­čionių apylinkes. Po metų S. Gimžauskas, gavęs valdyti Vidiškių filiją, į konspiracinę veiklą įtraukė vietos dvarininką J. Kamienskį (Kaminską). Šis kunigo prašymu F. Zavad­skio knygyne, kuris 1881 m. gavo leidimą pardavinėti "Seną aukso altorių" ir kai ku­rias kitas anksčiau išleistas knygas, nupir­ko daugiau kaip po tūkstantį šių maldakny­gių ir lietuviškai išverstų I. Krylovo pasakė­čių. Į pasakėčių viršelius įsiuvęs maldakny­ges S. Gimžauskas galėdavo lengviau išpla­tinti. P.Subačius yra išaiškinęs nemaža po­eto pagalbininkų, knygnešių tiek iš Vidiškių, Žiežmarių, tiek Daugėliškio apylinkių. Gim­žausko paskatinti jie ėmė rinkti parašus po prašymais Vidaus reikalų ministrui ir kitoms Peterburgo įstaigoms leisti spausdinti lietu­viškas maldaknyges ir kitas knygas.

 Vidiš­kėse poetas surado jauną pagalbininką, vėliau elementorių autorių, mėgėjiško teatro or­ganizatorių Kazį Strazdą, išlaikiusį daug Gimžausko poezijos nuorašų. Jo vardu po­etas, jau dirbdamas kitur, gaudavo užsienio korespondenciją ir didelius siuntinius su jau sudėta į vokus platinti draudžiama spauda.

Gimžausko sumanytą pirmąjį lietuvišką patriotinį atsišaukimą 1890 m. JAV išspaus­dino nemažiau uolus lietuvis A. Burba, po­etą laikęs savo mokytoju ir idėjiniu vadovu. Broliai lietuvininkai čia buvo raginami neleisti vaikų į maskoliškąsias mokyklas, mylėti, ginti ir platinti lietuvišką kalbą. Šio turinio viešo­se vietose klijuojami lapeliai kėlė Vilniaus gubernatūros nuostabą ir įniršį. Išradingumu Gimžauskas buvo nepralenkiamas. Lietuviš­kos knygos kartą pasipylė iš važiuojančio pro Ignaliną traukinio, kitur per mišių vidurį pabirdavo nuo vargonų. Savo kūrinių ran­kraščius dalydavo patikimesniems žmo­nėms. Kai kurie eilėraščiai ar atskiri jų pos­mai, virtę dainomis, nukeliavo net į Žemaiti­ją. S. Gimžauskas nors ir slapta, bet akty­viai varė blaivybės kampaniją. Visa tai truk­dė ir kėlė nepasitenkinimą aplenkėjusiai Bažnyčios vyresnybei, įbaugintiems ir snū­duriuoti linkusiems klebonams poeto globė­jams.

            Darbo metai Žiežmariuose ir Vidiškėse S. Gimžauskui kaip rašytojui buvo vieni reikš­mingiausių ir vaisingiausių. 1879 m. išėjo ei­lėraščių rinkinys "Ant Naujų Metų Lietuvai dovanialė", o 1881 m. "Lietuvos bičiuolis". P. Subačius, išanalizavęs minėtų rinkinių tema­tikos platumą, daro išvadą, jog Gimžauskas greta Valančiaus "yra akivaizdžiausias pa­vyzdys, kad konfesinė inteligentija ne tik ins­piravo draudžiamą spaudą, bet ir buvo pa­triotinės literatūros pradininkė". Pastarieji rin­kiniai leidžia manyti Gimžauską buvus pa­grindiniu to meto patriotinių knygų autoriu­mi ir leidėju. Poeto eilėraščiai iki tol negirdė­tu patriotiškumu subrandino aušrininkus. Kokį didelį poveikį žmonėms darė jo eilės gerai rodo to meto inteligentų prisipažinimai. Ne tik ši, bet ir vėlesnė S. Gimžausko kūry­ba, skelbta "Aušroje" ir vėlesniuose laikraš­čiuose, įvairiuose kalendoriuose ar kitur, su­pažindino žmones su skaudžiomis Rytų Lietuvos problemomis ir ruošė juos naujajai Maironio, Kudirkos patriotikai.

            

          Rimtos užduotys rimtiems skaitytojams:

1. Kur bedirbo kunigas S.Gimžauskas, ten liko jo gilūs pėdsakai. Kiek parapijų randate?
2. Kuo S.Gimžauskas prisidėjo prie M.Valančiaus sąjūdžio?
3. Bandykite  įsivaizduoti, ką S.Gimžauskas galėjo parašyti Pirmąjame lietuviškame patriotiniame atsišaukime, išspausdintame JAV, 1890 m.?
4. Ar pritariate straipsnio autoriaus minčiai, kad keletas tokių veikėjų ir pietrytinė Lietuva nebūtų suslavėjusi?

          Lietuvai pagražinti draugija ir jos pirmininkas Juozas Dingelis skelbia konkursą rašiniui apie S.Gimžausko ir kitų švietėjų veiklą Valkininkuose. Laukiame rašinių iki 2010 Knygnešio dienos. El.p draugija@lpd.lt

Kaskart plėtėsi ir poeto visuomeninė veikla. 1883 m. Gimžauskas buvo paskirtas Kietaviškių klebonu. Nors parapija grynai lie­tuviška, bet pamokslai buvo sakyti tik len­kiškai. Gimžauskas čia tuojau įrengė drau­džiamosios spaudos slėptuvę, viename kle­bonijos kambaryje įsteigė slaptą bibliotekė­lę ir skaityklą, kurioje apylinkės žmonės pa­matė pirmuosius "Aušros" numerius. Per K. Strazdą labai išplėtė "Aušros" platinimą. Po metų Gimžauskas buvo paskirtas Valkinin­kų klebonu ir Merkinės dekanu. Jo įtakos dėka daugelis valstiečių tapo knygnešiais, Valkininkų miestelis virto didžiausiu drau­džiamosios spaudos platinimo centru viso­je Vilniaus gubernijoje, o visas Merkinės de­kanatas tarsi monolitas išliko lietuviškas iki šių dienų. Čia ne tik daugelis jaunų kunigų, bet ir Vilniaus kunigų seminarijos klierikų, ap­silankiusių ir pasižinusių su poetu, tapo uo­lūs lietuvybės skleidėjai. Apie ugningus ra­šytojo pamokslus, sakytus Valkininkuose bei kitose Merkinės dekanato bažnyčiose, o per atlaidus Labanore, Linkmenyse, Palūšėje dar ir dabar tebesklinda pasakojimai. Valki­ninkuose poetą yra aplankę ir žymių žmo­nių - E. Volteris, P.Kriaučiūnas, vienas "Var­po" iniciatorių J. Gaidys-Gaidamavičius ir kt.

1891 m. Gimžauskui buvo suteiktas gar­bės kanauninko titulas. Deja, netrukus bro­lio buvo išduotas. Prasidėjo kratos, tardy­mai, 1893 m. poetas pažemintas vikaru at­vyko į Giedraičius. Netrukus altarista 48 me­tų poetas buvo paskirtas į Bagaslaviškį. Po ketverių metų susirgo akmenlige. Gydytis iš­vyko į Varšuvą, kur ir mirė. Taigi prieš šimtmetį Lie­tuva neteko vieno tauriausių savo sūnų ir ryž­tingiausių gynėjų pačiu pavojingiausiu ir rei­kalingiausiu jai metu. Kad tokių žmonių tuo metu būtų buvę nors keletas, pietrytinės lie­tuvių žemės nebūtų suslavėjusios.

Didžiojo Rytų Lietuvos švietėjo S. Gim­žausko raštai yra gyvas 19 a. antrosios pu­sės lietuvių kultūros ir istorijos dokumen­tas. Raštai pavadinti garsiausios poeto kny­gutės vardu "Lietuvos bičiuolis". Tad gar­bė ir visų mūsų didžiulė padėka raštų pa­rengėjui R Subačiui ir "Aidų" leidyklai, kad pagaliau visuomenei  prieinama visa ra­šytojo kūryba.

                                                     

                                                       Iš Knygnešių krivulės No.20 (“Voruta”, 1997)

 

SKUNDAI IR SKUNDIKAI

 

 

 

Paulius Subačius

 

Įvairiais būdais carinės administracijos pareigūnus pasiekdavo informacija apie draudžiamosios spaudos platinimą. Apie tai galime rasti medžiagos istoriniuose veikaluose, atsiminimuose. Archyvai taip pat dar slepia nemaža įdomiausių faktų. Ir būna ypač skaudu, kai tenka susidurti su dokumentais, liudijančiais ne žandarų persekiojimus ar gėdingus knygnešių teismo procesus, o saviškių, lietuvių, išdavystes.

J.Tumas savo darbe apie S.Gimžauską mini kunigo brolį Vladą, kuris ne tik nepasižymėjo padoriu elgesiu, tačiau netgi prisidėjo prie S.Gimžausko sukurtos knyg­nešių grupės persekiojimo. TSRS Centriniame Valstybi­niame istorijos archyve Le­ningrade, S.Gimžausko byloje, pavyko rasti Vladislavo Gimžausko išdavystę patvirti­nančių dokumentų, visų pirma jo pareiškimus Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkui bei Trakų apskri­ties 3-ios apylinkės teismo tardytojui. Supažindindamas skaitytojus su pirmuoju pareiškimu, tikiuosi ne tik pateikti įdomios informacijos apie poeto Silvestro Gimžausko veiklą, bet ir at­skleisti naują archyvinės medžiagos apie knygnešius publikavimo sritį, nes, kiek man žinoma, tokio pobūdžio dokumentų lietuviškuose veikaluose  nebuvo  skelbta. Autoriui šie archyviniai radiniai  sukėlė daug džiaugsmo dar ir todėl, kad juose yra aiškus knygnešio Petro Vilučio, autoriaus prosenelio, veiklos paliudijimas.

 

TSRS CVIA F821 Ap3 B696 L. 11-12

Versta iš rusų kalbos. Skyryba tvarkyta neatsižvel­giant į originalą.

Vilniaus Gubernijos Žandarų Valdybos Gauta 7 Sausio 1891 m. Skyrius/.../¹ Nr.6

 

Jo Aukštajai Prakilnybei Ponui Vilniaus gubernijos Žandarų Valdybos Virši­ninkui

Vladislavo Liudogovičiaus Gimževskio - gyvenančio Trakų apskrityje,  Valki­ninkų mstl.

7 Sausio 1891 m. /rezoliucija neįskaitoma/

Pareiškimas

Klebonu ir Merkinės dekanu Valkininkų parapijoje dabar tarnaujantis kunigas Silvestras Gimževskis yra mano tikras brolis. Būdamas susijęs su juo tokiu artimu giminystės ryšiu, aš nuo jo klebonavimo Valkininkuose pradžios tarnavau ūkio valdytoju. Be to , mano brolis kunigas, persmelktas religinio fanatizmo, nukreipto prieš rusų vyriausybę, dvasia, norėdamas taip paveikti ir tamsią Valkininkų parapi­jiečių prasčiokų masę, nuo atvykimo į Valkininkus dienos ir pirmo pamokslo liaudžiai iš bažnyčios sakyklos pradėjo liaudžiai sakyti pamokslus ne­suprantama liaudžiai ir sekan­tiems kunigų elgesį žanda­rams /.../ lietuvių kalba. Be to, pasinaudojęs policijos neapsižiūrėjimu, jis pradėjo iš Amerikos prenumeruoti necenzūruotas knygas, būtent maldynus "Szaltinis"² ir brošiūras "Ayksa altorus", ir politines knygas, kurių turinys yra charakterizuojamas kaip didelis antivyriausybinis nusikaltimas bei tyčiojimasis iš švenčiausiojo Mano Mon­archo, skatinant liaudies ne­apykantą Rusijai karo su Vokietija atveju, būtent: "Auszra", "Preszauszrys", "Balsas" ir kt. Vertė mane skaityti jas tamsiems parapi­jiečiams ir taip pat platinti tarp jų. Be to jis, kunigas, šiam tikslui išsirinko agitatoriais valstiečius Jurgį Uždavinį³, Juozapą Saulėną iš Dargužių k., Motiejų Markevičių ir Simoną Gilvanauską iš Čižiūnų k., kurie yra bažnyčios broliukai, dainavedžiai, o kadangi jų užimami postai laikomi para­pijoje autoritetingais, tai, nenorėdami šito prarasti, pat­enkinti kunigu ir platina liaudyje  tokias  knygas  ir brošiūras.

        Tačiau aš, būdamas ištikimas mano Monarcho valdinys ir pastebėdamas savo brolio kunigo Silvestro Gimževskio veiksmuose nusikalstamą politinę veiklą, nuo tokių jo įpareigojimų atsi­sakiau ir 1890 metų rugpjūčio 2d. važiuojantiems per Valkininkus Trakų Žandarams apie tai pranešiau ir nurodžiau, kad jie pasektų anksčiau nuro­dytus agitatorius. Be to, pagal mano pareiškimą 1890m. gruodžio 24 Valkininkų Polic. Uriadnikas iš Jiezno valsčiaus valstietės, kuri gyvena Valki­ninkų mstl. pas valstietę Agotą Karlauskaitę, išlaikomą kunigo lėšomis, vien tik jo propagandizmui platinti, areštavo necenzūruotą žemaitišką knygą ir tris krokuviškas brošiūras žemaičių kalba. Ji (A.Karlauskaitė) 1890 metais buvo kunigo komandiruota į užsienį, kad parvežtų nusikalstamas knygas. Tarp Valkininkų parapijiečių pap­litę maldų knygos lenkų kalba, kuriose, be viso kito, yra ir malda už Valdovą Impera­torių.  Nepaisant šito, kai An­tanas Saulėnas, Valkininkų valsčiaus Čižiūnų k. valstietis, atėjo į bažnyčią su tokia knygute, balsu skaitė maldą už Valdovą netoli nuo klausyklos, kurioje buvo kuni­gas Gimževskis, kunigas Gimževskis įsakė bažnyčios tarnautojui išvesti Saulėną lauk iš bažnyčios, pasakydamas,   kad   jis   tą knygutę sudegintų. Tas pats kunigas Gimževskis turi agentą Švenčionių apskrities Linkmenų  valsčiaus Derviniškės vnk. Tai Petras Vilutis, kuris įgyvendina propagandinius kunigo tikslus, kaip man atrodo, jis dabar turi nusikalstamų knygų, kurias jis, kaip /.../ tame kampe, laiko, ir kurias kratos metu, aš tikiuosi, gal­ima pas jį rasti. Aukščiau išdėstyto teisingumą gali paliudyti ištikimi Valdovo Imperatoriaus tarnai Valki­ninkų valsčiaus valstiečiai Juozapas Karželas, Jurgis Karželas iš Valkininkų mstl., Antanas Saulėnas iš Čižiūnų k., Jonas Versackas iš Mištūnų k.

Apie aukščiau išdėstytus dalykus pranešdamas Jūsų Aukštajai Prakilnybei, turiu garbės nuolankiausiai prašyti, kad paskirtumėte šiam reikalui rūpestingą tardymą ir kaltą kunigą Silvestrą Gimževskį patrauktumėte teisinėn atsakomybėn pagal savo nuožiūrą.

/parašas/ V.Gimževskis

Sausio 5 diena 1891m.

 

(Tekste yra įvairių paženklinimų pieštuku, priklausančių skaičiusių pareiškimą valdininkų rankai).

Laužtiniais     skliautais pažymėtos neįskaitomos vie­tos. leidinų pa vadinimų tekste buvo pažodinis jų verti­mas į rusų kalbą.³Pavardžių lietuviški atitikmenys pa­tikslinti pagal Lietuvių pavardžių žodyną /V., Mokslas. - 1985, 1989. -/T.l-2/, o vietovardžiai pagal Lie­tuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną /V., Mintis. -1976. - D.2/

 

Šis skundas tapo beginklių tardymų bei kratų priežastimi. Buvo siūloma uždaryti S.Gimžauską į vienuolyną. Tačiau žandarams nepavyko atskleisti gerai užkonspiruotos Valkininkų knygnešių grupės, todėl gubernijos valdininkai pasitenkino reikalavimu atleisti S.Gimžauską iš kle­bono ir dekano pareigų. Imtis griežtesnių priemonių vietinei valdžiai nerekomendavo ir Kitatikių reikalų depar­tamento prie VRM vadovybė, nes surinkti įkalčiai Peterburgui pasirodė nerimti ir neįtikinantys /TSRS CVIA F821 Ap3 B695-696/.

V.Gimžausko skundas, kiti byloje esantys dokumentai atskleidžia veik dešimties knygnešių ir knygų platintojų pavardes. Mūsų istorinė atmintis, būsimi enciklopedijų tomai turėtų būti papildyti ne tik jomis, bet ir kaskart stiprėjančiu pasididžiavimu savo praeitimi - jos šviesiau­sios valandos ėjo daugybės dar neprisimintų mūsų prosenelių takais.

 

                                    Knygnešių krivulė, No 8,  („Voruta“1991.03.16)

 

        Kodėl autoriui šie archyviniai dokumentai sukėlė dvejopus jausmus?  Kokius?

        Ar esate pastabūs skaitytojai?

1. Ką jums sako dokumentų kalba apie surusintas pavardes?
2. Ar žandarams buvo pavesta klausytis pamokslų bažnyčiose? 
3. Kaip galima apibūdinti skundiką, beje, kaip paaiškėja iš kitų tyrinėjimų, troškusį lėbauti savo brolio sąskaita?
4. Pabandykite pakeisti maldynų pavadinimus į šiuolaikinę kalbą.