Juozas Tumas - Vaižgantas

 

 
JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS
  
     
 
 
 
 
Vadaktėliai
 
Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Vadaktėliuose pastatęs ir šiame dvare parapiją įkūręs valstybės padalijimo laikais (1773 m.) Kuršo kunigaikštis  Bironas. Jis metė kariuomenę, iš protestanto virto kataliku, iš kunigaikščio kunigu, net vienuoliu. Vadaktų dvarą, tur būt, dovanotą jam už  nuopelnus, jis atidavė su juo drauge katalike tapusiai seseriai, kuri ištekėjo už barono Grothuso.
            Vadaktų dvaro archyvai buvę gausūs ir turtingi įvairių rinkinių. Iš jų medžiagą sėmęs ir rašytojas Henrikas Senkevičius, rašydamas „Tvaną“.
            Vadaktėlių apylinkės ūkininkai išliko tikri lietuviai, tačiau dvarelių savininkai aplenkėjo.
            1902-1905 m. Vadaktėliuose gyveno ir dirbo mūsų rašytojas ir visuomenininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis savo raštuose mini, kad spaudos atgavimo išvakarėse, miegodamas Vadaktėlių klebonijoje, sapnavęs pranašišką sapną. Jis matęs carą Mikalojų su žmona pasislėpusį nuo audros Vadaktėlių klebonijoje, po šiaudiniu stogu. Rytą išlydėdamas nutvėręs carą per pusiaują (kaip Jokūbas arkangelą) ir sakęs: „Nepaleisiu, kol pasirašysi lietuviams rašmenų laisvę!” -  “Vot, čudak, nu bud po tvojemu!” (tai juokdarys, tegu būna pagal tave) pasakęs caras ir išvažiavęs.
            Sapno būta tikrai pranašiško: po kelių dienų J.Tumas-Vaižgantas, nuvažiavęs į Panevėžį, išvydo plakatus, skelbiančius lietuviams spaudos laisvę.
 
           Br.Kviklys. Mūsų Lietuva. II t. Bostonas, 1965 (fotografuotinė laida, Vilnius, 1991)
 
 
 
 
Gerai visiems žinomas mūsų literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto biografijos fak­tas, kad jis, platindamas caro laikais uždraustą lietuvišką spaudą, į nemažus nemalonu­mus įpainiojo ir savo brolį Joną, tėviškės ūkio šeimininką. Siūlytume skaitytojui Jono Tu­mo pasakojimą, užrašytą apie 1965 m. ilgamečio Svėdasų vargonininko, 1900 m. Rokiš­kio vargonininkų kursų auklėtinio Petro Vinkšnelio (1880-1972). Šis pasakojimas  dabar yra Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonde (F. 543, ap. 1, b.5).
 
Jono  Tumo   atsiminimai
 
Nuvažiavau į Jurbarko stotį. Siuntinį ati­davė, bet vis dėlto aš jaučiau, kad siuntinys nepaprastas. Matyt, mano susijaudinimą ar ką kita pastebėjęs žandaras man pareiškė, kad norįs patikrinti siuntinį. Stengiaus laiky­tis ramiai, bet kai pamačiau siuntinyje lietu­višką literatūrą, šaltis nukrėtė: pamaniau, lai­kysiuos, neišduosiu siuntėjo. Na ir prasidė­jo: tardymas - kalėjimas, tardymas - kalėji­mas; vis norėjo išgaut, kad prisipažinčiau, kas tą siuntinį siunčia. Praktikavo veiksmu ir vi­sokiais kitokiais bauginimais, bet aš siuntėjo - savo brolio kun. Juozo - neišdaviau.
            Kunigas Juozas Tumas  už lietuvybės platinimą Žemaitijoje  buvo iškeltas į Vadaktėlius prie Naujamiesčio. Čia jis vėl ėmėsi tų pačių darbų, slapta redaguodamas „Tėvynės Sargą“ gretimame Ustronės vienkiemyje.  Kas apie pranašišką Vaižganto sapną rašoma Br.Kviklio žinyne „Mūsų Lietuva“?

            Pažaiskim spėliones:

   1.    Nustatykite datą, kada Vaižgantas  susapnavo spaudos atgavimą;  a) 1904 m. gegužės 7? b) gegužės 5?  c) balandžio 23?

   2.    Kur kunigavo Juozas Tumas, kai brolis Jonas įkliuvo žandarams su draudžiamomis knygomis: a) Kuliuose? b) Svėdasuose?  c) Vadaktėliuose?3.    Joną tardydami ne tik baugino, bet ir praktikavo veiksmu: a) mušė? b) glostė?

  4.    Kodėl Ustronėje įrengtas J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės

muziejus?

 
Galų gale teismas priteisė tris metus kalėjimo. Jau­čiaus esąs didelis žmogus. Kur tik beeičiau, niekur vienas: visuomet sargybiniai su gin­klais lydėdavo. O kai vežė į kalėjimą, pora ar­klių įkinkyta į karietą, į tokią juodą būdą su dviem langiukais šonuose, o iš šalių - du žan­darai su plikais kardais. Tik važiuok ir norėk. Kai paklausiau, kur dabar mane vežate, ga­vau atsakymą: "Molčatj, svolač!" Vežė vežė pro didelius mūrinius namus visokiomis kryp­timis. Paskum sužinojau, kad tai Kaunas. Ga­lų gale įvažiavom į didelį bromą, privažiavom prie mūrinio namo, atrakino geležines duris, brinkšt brinkšt, mane išlaipino iš karietos, ati­darė duris ir įstūmė į vidų, o duris vėl brinkšt brinkšt užrakino. Kambarys tamsus. Prasitry­nęs akis, pamačiau vieną siaurą geležinėm grotom apkaustytą langelį. Kamera pailga, siaura, grindys cementinės, prie sienos pri­rakinta geležinė lova. Persižegnojau. Pama­niau, kad čia nebe Malaišių kaimas, su susiedais jaknų, čerkute degtinės pavilgęs, ne­bevalgysiu. Šalta, visokios mintys lenda į gal­vą. Visos dienos vienodos vienodos.
Retkar­čiais gaudavau iš namų siuntinuką ir keletą žodžių apie namiškių sveikatą. Ir taip trejus metus išgyvenau. Žiemos laike būdavo grin­dis cementines palaistau, kai sušąla, tai va­liai čiužinėt, tada susišildau. Bet nuo sargy­binio gaudavau bart, kad šliures greit suplė­šau. O vasaros laike tai vaikščiodavau po kambarį (kamerą) ir nusistačiau vis vienon vieton dėt koją. Po trejų metų išeinant pali­kau pėdų žymes.
Iš kalėjimo pargrįžęs į na­mus, į Malaišių kaimą, beveik visą valaką že­mės radau dirvonuojant. Na, ką gi padarysi, reikia pradėt ūkininkaut. Brolis kunigas nu­pirko kumelaitę. Arklą atradau tą patį, kurį pa­likau išvažiuodamas. Vieną pavasario dieną vieversėliui draudaujant, išėjau arti dirvonuo­jančios žemelės. Ir šiaip, ir taip mėginu arti, niekas nesidaro - velėna nevirsta kaip reikia, ir tiek (pastaba: tada arklai buvo nepanašūs į dabartinį geležinį plūgą, visas arklas buvo medinis, tik ant plačios žagrės galo užmauti du geležiniai noragai, ir verstuvė atskira, kuri padeda virst velėnai į reikiamą šalį). O viena velėna per visą žagrę kilo kilo, lipo lipo per žagrę aukštyn, pasiekė mano švarkelį ir per rankovę iškrito po mano kojom. Nuo sunkaus arimo suprakaitavau. Sustabdžiau kumelai­tę pailsėti. Pasižiūrėjau į apartą dirvą - kaip koks raistas: ne man iš žemelės tyčiotis, ne man ūkininkauti.
Su žmona pasitarę, nutarėm pusę vala­ko žemės parduoti. Taip ir pardavėm. Pali­kome ant pusvalakio. Pinigai slidūs. Prie sta­lo sėdame penkiese: aš su žmona, dvi duk­terys ir mažas sūnelis. Darbininkų žemei dirbt kaip ir nėr. Laikas bėga. Pardaviau an­trą pusę žemės valako. Palikau ant dviejų sodybinių desincinų (hektarų). Pinigų turim, bet pinigai slidūs. Kunigas brolis ir barė, ir šelpė, bet man ūkininkauti nesisekė, ir tiek..
                        
Jolita Kaškevičiūtė, Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvistė             
Straipsnis „Kai knygas draudė“ iš:  Knygnešių krivulė No 21 („Voruta“, 1997, Nr.17)
Vadaktėlių bažnyčia, kurioje klebonavo J.Tumas - Vaižgantas
Nuotrauka iš Ustronės J.Tumo - Vaižganto ir Knygnešių muziejaus