ATGAL Į GALERIJĄ
Tęsiame Stepono Kairio atsiminimus:
 
Kai gruodžio mėnesio 4 dieną dešimtą su puse valandą agi­tatorių savanorių kiek pakaitinti delegatai buvo dr. J. Basa­navičiaus pakviesti užimti vietas ir seimo posėdis prasidėjo, žiūrint iš estrados, Vilniaus miesto salė, kurioje seimas per dvi dienas posėdžiavo, teikė neužmirštamą vaizdą. Tris pir­mąsias kėdžių eiles, kiek paretinamas inteligentų ir vienos kitos baltos skarelės, užėmė kunigai. Kunigų galėjo būti apie 50. O jau toliau iki pat didelės salės galo — kaimo vyrų minia, tik kur-ne-kur atmiešta moteriško veido, tik vienas kitas įsi­terpęs inteligentas. Dideliu kupstu su iš rankų nepaleidžiama lazda, dar dulkėtas iš kelionės, vis dar nerimdamas ir. atrodo, „savųjų" supamas sėdėjo salės viduryje kun. Stakelė. Grynas lietuviškas krūmas, atrodo, visas vienodai pakvipęs šienu ir čia atvykęs atrodė vienodų reikalų vedamas. Dar iš vasaros įdegę veidai, susikaupę, rimtai gyvi, dar ramūs ir belaukią, kaip į juos prabils estrada. Vienoje salės vietoje keli barzdoti veidai — ūkininkai iš Gardino gubernijos. Lietuviškas kaimas bus, rodos, Vilniun atsiuntęs gal ir ne pačius geriausius savo žmo­nes, bet tuos, kurie dėl to meto įvykių patys jautriai nerimo.
Salės estradoje, kur susirinko organizacinio komiteto pre­zidiumas ir narių dalis, jų tarpe J. Basanavičius, P. Višinskis, J. Vileišis, atrodo, kiek neramu ir kiek padrika. Seimo organi­zatoriai nesitikėjo tokio seimo, kokį dabar matė. Laukė at­vykstant daugiausia inteligentų ir tikėjosi beveik „akademi­nio" dienotvarkėn įrašytų klausimų svarstymo; gi dabar iš perpildytos salės kaimiečių akimis žiūrėjo į juos pats gyveni­mas su jo bėdomis, lūkesčiais, reikalavimais, atrodo, pasiryžęs veikti ir tik reikalingas išsiaiškinti kas darytina. Išskyrus es­tradoje vieną kitą, daugumas pasijuto pradžioje stovį prieš sfinksą, savąjį sfinksą, ir vis tik kiek mįslingą.
 
   Juozo Valiušaičio nuotraukos iš Seimo galerijos
Seimo posėdžiai truko dvi kiauras dienas iki vėlyvų nakties valandų, tik kiek nutraukiami grupiniams pasitarimams. Seimas buvo šaukiamas vieningiems nutarimams padaryti, tačiau prasidėjo kaimui neregėtomis „rietenomis". Ar rie­tenos buvo reikalingos? Atrodo, taip. Seimas buvo grei­tomis šaukiamas ir blogai paruoštas. Paruošime blogiausia buvo tai, kas seimui patiekta, nors P. Višinskio paslaugomis kiek pataisyta darbotvarkė, vis gi buvo kratinys. Darbotvar­kėje nebuvo reikalingiausio klausimo - esamos padėties įver­tinimo ir kas darytina. Vėliau rėksniais ir net seimo sprogdin­tojais apšauktiems socialdemokratams teko iš pat pradžių sei­me atlikti du seimo reikšmę lėmusius uždavinius: nustatyti seimo vadovybę, jo prezidiumą, ir pirmiausia apsvarstyti anks­čiau minėtą ir įvykių reikalaujamą politinį klausimą.
Daug kam atrodė tuščiu reikalu, kas seimui vadovaus, dėl socialdemokratų užsispyrimo piktai pasiginčyta net dvi valan­das. Socialdemokratai griežtai pasipriešino organizacinio ko­miteto pasiūlytam prezidiumui, kuris turėjo susidaryti iš pirmi­ninko dr. Basanavičiaus, vicepirmininkų J. Vileišio ir L. Giros, sekretorių Pr. Klimaičio ir J. Gabrio. Jų manymu, dr. J. Ba­sanavičius, atitrūkęs ne tik nuo lietuviškojo kaimo, bet ir nuo visuomeninio gyvenimo, nejutęs gyvenamojo momento pulso, lengvai galėjo seimą ,,praganyti". Diskusijose aiškėjo mintis, kad prezidiumas savo sudėtimi turi atitikti lietuviškos visuo­menės struktūrą ir kartu atstovauti visuomenėje veiklias gru­pes. Baigiamu Andriaus Bulotos pasiūlymu, paremtu ir socialdemokratų, sutartas penkių asmenų prezidiumas: A. Smetona nuo demokratų, S. Kairys nuo socialdemokratų, J. Stankūnas nuo ūkininkų, kun. Pr. Būčys nuo kunigų ir dr. J. Basanavičius nuo nepartinių. Tai buvo pirmasis „kairųjų" laimėjimas...............(ieškokite tęsinio)