Maila TALVIO

Lakštingalų kraštas

 

Ėjo 1894-ieji. Mes atvykome į Plokščius prie Nemuno, į vienintelius lietuvių inteligentų namus, kurie anuo metu tebuvo Lietuvoje, į Petro ir Zofijos Kriaučiūnų namus. Petras Kriaučiūnas, dailus, galingas ir sveikas vyras, kuris tartum koks vandens dievas pavasarį ir rudenį plaukydavo upėje, galynėdamasis su ledo lytimis ir kurio draugai ne veltui juokaudami vadino jį "Lietuvos karaliumi", dirbo lietuvių kalbos mokytoju Marijampolės ar Suvalkų gimnazijose, - lietuvių kalbos kurį laiką mokyta kaip laisvai pasirenkamo dalyko, - paskui persikėlė į Plokščius dirbti liaudies teisėju. Zofija Kriaučiūnienė iš pradžių buvo ištekėjusi už poeto Petro Armino, kuris irgi buvo liaudies kalbos mokytojas. Jaukiuose Armino, kurio artimiausias draugas buvo Kriaučiūnas, namuose svajota apie Lietuvą ir jos tautiškumą, ten kalbėta ir rašyta lietuviškai. Nuolatinė suėmimo baimė, nepabaigiami kivirčai su policija ir pagaliau sėdėjimas kalėjime pakirto Armino sveikatą. Jis gulėjo, kaip ir daugelis kitų lietuvių, policijos priežiūroje ir laukė mirties. Nepaisydamas daktaro draudimo, su užsidegimu dirbo ligi paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Į lietuvių kalbą jis vertė kažkokį stambų poezijos veikalą, tik nepamenu kokį. Policija ištikimai neišleido jo iš savo akių, o jei ateidavo daryti kratos, savo rankraščius jis slėpdavo sienoje įrengtoje slaptavietėje. Gulėdamas mirties patale, Arminas patikėjo žmoną savo draugui Kriaučiūnui, prašydamas ją paimti sau už gyvenimo draugę. Iš Armino Kriaučiūnas gavo ištikimą savo gyvenimo draugę Zofiją.

Galima pasakyti, kad anuo metu jų namai buvo vieninteliai susipratusių lietuvių namai. Lietuvos vyrų, kurie darbavosi ir kentėjo dėl tautiškumo, buvo šen bei ten, kunigija buvo lietuviška, o didžiuosiuose universitetuose su svetimomis uniformomis visiškai slaptai rinkdavosi Lietuvos jaunuoliai pasikalbėti apie tai, ką jie, dėl pavojaus ir bausmių, turėjo sąmoningai užgniaužti savo krūtinėse, bet lietuvių inteligenčių moterų nebuvo. Didelis Zofijos Kriaučiūnienės rūpestis tarp kitų dalykų, - kad neišsilavinę lietuviai vyrai gautų išsilavinusias žmonas. Aišku, nebuvo galima ir sapnuoti, kad būtų gautas leidimas paimti jaunas kaimo mergaites į savo namus ir mokyti jas elementariausių dalykų - už tai būtų grėsęs kalėjimas. Ponia Zofija, kurios energija, sumanumu ir išradingumu žavėjosi vos ne kiekvienas, nepaprastai slaptai šalia namų ruošos darbų tarnaites mokė rašyti ir skaičiuoti, ir jas pakeisdavo, kai tik bent kiek pramokdavo. Žinoma, ji negalėjo kiek tinkama bendrauti su kaimo moterimis -kiekvieną žingsnį su nepasitikėjimu sekė valdininkai.

Sutikusi kelyje pavojingus valdžios žmones, meiliai šypsodamasi pakviesdavo pasižiūrėti gražios juostos ar kokio kito rankdarbio. Tai reikėjo daryti sekmadienio nuotaikos priedangoje. Bet kai vakare iš smuklės per visą kaimą nuaidėdavo girtų linksmybės ir pirmadienį tiek vyrai, tiek ir moterys miegojo pavieškelėje, ji nė negalvojo eiti jų tvarkyti. Energinga ponia Zofija tylėdama kentė savo tautos pažeminimą.

Kriaučiūnų namas buvo prastas, bet ponios nuolatinio išradingumo ir darbštumo dėka jis atrodė gražus ir švarus. Jis buvo atviras ir bendras visiems, kurie tik panorėdavo čia atsilankyti. Ir plona Kriaučiūno piniginė buvo bendra visiems idėjos lietuviams, nes jie buvo vargšai. Kriaučiūnų namuose, kaimo ramybėje ir vienumoje, valdininkų geležinė, dusinanti ir stebėtinai budri ranka vargino šeimininkus ir visą jų mažąjį draugų ratą už miegančios tautos žadinimą ir tautiškumą. Baisiomis naktimis degė jos tikėjimo žiburys virpančia liepsnele, kartais jiems rodėsi, kad jų tautiškumas jau žuvęs, kad jo neįmanoma išsaugoti. Buvo valandėlių, kai geso visos viltys.

Iš šalies viso to nesimatė. Kiekvieną dieną dirbti kasdieniniai darbai, kaimiečiai ateidavo ir išeidavo, jiems nebuvo leista kalbėti apie ką nors kita, o tik apie kasdienius reikalus, apie dalykus, kurie nesiekė plačiau negu ūkis. Laikraščių, žinoma, svetimkalbių, neatneš­davo, laiškuose nebuvo jokios užuominos apie tautą.

Ponia Zofija turėjo nedidelį sodą, kuris priminė žemiško rojaus kampelį. Jis rodė, ką gali duoti Lietuvos žemė, jei ji bus prižiūrima. Čia žydėjo visa lietuvių liaudies dainų augmenija. "Žalia rūta", aišku, buvo garbingiausioje vietoje, o "balta lelijėlė" kaip miškas kėlė kvepiančius varpelius. Niekas negali prilygti amžinai žaliuojančiai rūtai - tai ponia Zofija primindavo kiekvienai lietuvei, kurias valandėlei pro rūtas vesdavosi į sodą, taip atlikdama liaudžiai uždraustą trumputę pamoką. Vakarais, atlėgus kaitrai, sėdėjome ant suolelio po ąžuolu. Kaip sidabrinis savo vaga tekėjo Nemunėlis, kaip dūmoti debesys liūliavo svyruokliai ir kitokie gluosniai jo pakrantėse, neseniai nušienautose pievose lakstė jaunų arklių kaimenė - juos augino pardavimui į Prūsijos armiją - o toliau už dirvų grįžtančios iš darbo merginos ir vaikinai traukė savo dainą: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę.

Iš kažkur j vakaro dvelksmą įsimaišė jazminų kvapas... Dangus liepsnojo... Lakštingalos ėmė derinti savo balsus... Tokia žavinga buvo gamta, kad žmogus nė nepajėgė priešintis. Jo krūtinė, prislėgta sunkaus akmens, ėmė alsuoti, o svajonės virsti tikrove, jis tikėjo ateisiant kitokią vakaro valandėlę, kai ir lietuvių tauta atras save ir savo ateitį, kai lakštingaloms reikės padovanoti savo melodijas tautų chorui... Ji jaučia šitą melodiją... Taigi kokia ta Lietuvos melodija, kokia pati Lietuva?

Iš žmonių minios, kaimiečių, kunigų, vaitų, kaimo raštininkų, pasakorių mano atmintyje Kriaučiūnų poros fone išsiskyrė dar keli asmenys. Toks buvo bevardis tautietis, kuris savo noru buvo tapęs gyvu Lietuvos laikraščiu ir, užsimetęs ant pečių kuprinę, vaikščiojo po kraštą, nešiodamas žinias iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Jis turėjo labai išlavintą atmintį ir ištikimai perdavinėjo patikimiems žmonėms tėviškės naujienas: kas pasodintas į kalėjimą, kas pakartas ir t.t. Buvo ir kitas, varganas vienakis vyras, kuris lietuviškais motyvais rašė herojines dramas. Jis vadinosi Gužučio slapyvardžiu, o jo dramos buvo parašytos nepaprastai blyškiu rašalu šiurkščiame geltoname popieriuje. Ponia Kriaučiūnienė visą laiką rūpinosi šitomis pjesėmis, kur ir kada jas paslėpti. Šito seno, suvargusio pono mintis be perstojo sukosi apie šviesius praeities ir ateities dalykus.

Tą baisią naktį, kai mūsų akyse buvo suimtas Vincentas Kudirka, prisimenu, kaip ponia Kriaučiūnienė susuko tas herojines dramas į prijuostę ir paslėpė bulvių lauke. Savo prigimtimi daktaras Vincentas Kudirka buvo toks gražus, toks švelnus, toks šviesus. Jis pažinojo kalėjimus, pažinojo vargą, o, be to, dar buvo ir mirtinas ligonis. Žandarai jo neišleido iš akių už lietuviams skirtą mažą knygelę, kurią kažkada buvo parašęs. Vieną dieną į Kriaučiūno sodą buvo įmestas perspėjantis laiškelis. Po pietų atėjo kitas, o vakare, didelei audrai kylant, atvyko žandarai ir jį suėmė. Kai mes tą naktį, iš dangaus upeliais lietui plūstant, slankiojome po kambarius grąžydami rankas, netikėtai tamsoje pasirodė galinga Petro Kriaučiūno figūra. Jis įveikė save, atgavo pusiausvyrą, nugalėjo liūdesį, nes Kudirką mylėjo kaip brolį ar sūnų, ir dabar mums pasirodė kaip pranašas: "kiekviena idėja reikalauja savo aukos".

Kiekviena idėja reikalauja savo aukos - tie žodžiai iš tos didingos ir kartu baisios nakties tebeskamba kaip tolimas pažadas. (...)

Tuose kraštuose Lietuva labai graži. Žemės paviršius tai kyla, tai vėl leidžiasi. Beakmenėse nuokalnėse auga vešli žolė, ant kalvų viršūnių ošia šimtametis ąžuolynas, toks, apie kokį dainuojame senose dainose, slėniuose, tarp vyšnių ir kaštonų sodų, boluoja balkšvi, nubalinti kalkėmis, šiaudiniais stogais gyvenimai. Pasieniais puikuojasi ugniaspalvės gėlės, o tvenkiniuose po langais moterys skalbia žlugtą ir sparnais pliuškena antys. Ant aukščiausios kalvos tarp liepų kyla bažnyčia, o nuo tos kalvos toli matosi žydinti žemė bei įvairiaspalvės dirvos ir pievos. Tų pievų ir aukštų krantų apglėbta teka upė, dainose apdainuotas Nemunėlis, o stačiose jo pakrantėse auga sidabralapiai gluosniai, kuriuose vasaros naktimis be perstojo suokia lakštingala.

Kraštiniame gyvenime gražiausias sodas ir namas geriau prižiūrėtas negu kitur kaime. Čia viduje viskas kuklu, bet jauku ir šilta. Rūpestingos rankos prisilietimas visur jaučiamas. Tos rūpestingosios rankos kambariuose sustatė visus daiktus, o sode išravėjo visas piktžoles ir priraištė kiekvieną silpną šakelę. Todėl namuose jauku visur: ir viduje, ir lauke. Niekur nėra tokių puikių baltųjų lelijų, tokių vešlių gėlių ir tokio žalio daržo; ir tikriausiai niekur kitur kaime tiek daug nesijuokiama ir nesilinksminama, kaip čia.

Ir vis dėlto juokas ir žaismas ten slepia didžiausią liūdesį. Ten kančia gilesnė, ten sunkiau kenčiama. Nes ta žydinti žemė yra tokia nelaiminga, tiek per šimtmečius trypta karų ir prievartos. Ir tautą spaudžia tokia didžiulė priespauda, jog visos gėlės atrodo lyg jos būtų kapinėse. Tauta tūno tamsoje, pati to nesuprasdama. Iš tų retų visame krašte namų, kuriuose priespauda jaučiama sąmoningai, yra šie namai. Retas kuris tos tautos budintysis kenčia šimtą kartų stipriau, nes kenčia, budi ir beviltiškai kovoja, stengdamasis palaikyti visos tautos viltį, kuri miega.

Savotiška dvasia vyrauja tokiuose namuose, kuriuose žmonių širdies gilumoje neapsakomas nusivylimas ir kartu neįtikėtinas vilties ir gyvenimo troškimas, - o aplink šilta vasara ir paukščių čiulbėjimas, ir jaunos kaštonų šluotelės, ir bažnyčios varpų skambėjimas rytą, vakare ir sekmadienį, ir nuolatinis girtų rėkavimas, ir skambios merginų dainos laukuose. Tarsi koks simbolis tarp mūsų gyvena vyras, kurį sutikus, visada pralinksmėja veidai ir kuris visą laiką atrodo ramus ir linksmas. Jis - tarsi Lietuvos įsikūnijimas, visi jos lūkesčiai ir kuo jie tapo.

Jis skaistaveidis ir dailus, gražios rudos akys, šviesiais, minkštais, truputį ilgokais plaukais, kurie dažnai krinta ant veido; jo drabužiai visada be priekaišto - ypač prisimenu jo minkštus marškinius su šviesiai mėlynai siuvinėta krūtine, kurie jam taip tiko - ir mes mielai įkišdavome į kilpelę gėlytę. Jis aukštokas, gražiai sudėtas, greičiau stiprus negu silpnas ir kalba skambiu balsu, kaip paprastai kalba muzikalūs žmonės. Jis visai neatrodė sergąs, jei jo švelni oda nebūtų buvusi tokia permatoma, skruostų raudonis ne toks ryškus. Nuostabiai jis moka slėpti savo ligą. Kai užeina kosulys, jis nepastebimai pasitraukia į savo mažą kambarėlį, o sunkiausias dienas jis leidžia tylioje vienatvėje; kaip gydytojas jis, aišku, gali stebėti savo kūno irimą. Tik mūsų šeimininkė, kuri jį myli kaip savo vaiką, retkarčiais užsuka pas jį ir grįžusi ne visada pajėgia dėtis linksma. Ji matė jį jaunystėje tokį stiprų ir veiklų, ji matė jo meilę tautai ir jo jaunatvišką, karštą ryžtą jai tarnauti. Ji matė, kaip buvo palaužti jo galingi sparnai, kaip ugninga dvasia geso tarp apipelijusių kalėjimo sienų ir kančiose žuvo jėgos, ir dabar gyvybė vos ne vos rusena kūne, kuris nesulaikomai irsta. Kaip jai būtų lengva, nežiūrint sielvarto, pakelti mylimo žmogaus mirtį, tačiau ji negali iškęsti jame matydama visos tautos praradimą.

Mes leidžiame nuostabias valandėles karštomis saulėtomis dienomis didelio ąžuolo pavėsyje ir ginčijamės, ir kalbamės apie viską. Daktaras nemėgsta katalikų kunigų. Verdis -jo mėgstamiausias kompozitorius. Vagnerio jis nemėgsta, jis, jo manymu, per daug įmantrus. Mes mėgaujamės visokiais mažyčiais niekniekiais. Šaipomės iš dailaus gydytojo kaklaraiščio ir apskritai iš jo rūpinimosi savo išore. Vadiname jį frantu, ir aš peršu jam nuotaką iš Suomijos. Tarp kitų ten yra viena jauna mergina. Ir daktaras rimtai klausinėja apie ją. Kartą jis jai pasiuntė kulinarijos knygą, ant viršelio užrašęs dedikaciją. Kačių daktaras nemėgsta, tačiau jis pakenčia, kai aš ir šeimininkė jas globojame ir glamonėjame... Kartais daktaras eina kartu, kai aš ir mano vyras vaikštome po kaimą ar laukus, klausydamiesi pasakotojų ar merginų dainų. Jis beveik visą laiką tyli, bet, nežiūrint to, jis visą laiką pirmauja ir jei kartais pasako ką nors tyliai ir juokinga, niekam nė neateitų galvon kita mintis, kaip tik tai pripažinti. Grįžęs namo, jis derina savo smuiko stygas ir man padeda užrašyti tai, ką skubėdama buvau pasižymėjusi popieriuje. Aiškiai prisimenu tą saulėtą rytą, kai mes užrašėme:

Eicziau asz ant kalno, szale wieszkelelio, Bene pamatycziau Sawo bernužėli...

Daktaras ir smuikas, be abejonės, sudaro vienumą. Daktaras niekada nebūna toks gražus, kaip tada, kai griežia, ir niekada neatveria taip savęs žodžiais, kaip melodijose. Kartais jis groja vienas savo kambaryje, bet dažniau jis groja sode po ąžuolu mums visiems. Labai vėlai vakare jis negali būti lauke. Todėl paprastai kartu sėdime pavakary, kai saulė linksta link laidos. Tada neapsakomai gera. Iš kaitros dingo visas troškumas, beliko tik šiluma. Nuo žemės kyla saulės sušildytas stiprus kvapas. Tamsūs šešėliai ilsisi ant pievelės ir smėlėtų takų. Toli, iš laukų, pasigirsta grįžtančių namo šienautojų dainavimas. Žaros dega danguje ir atsispindi upėje. Išbalęs vyras švelniai atremia savo smakrą j smuiką, ir melodijos rauda bei ilgisi.

Tą vasarą aš neprisimenu lietingų dienų, prisimenu tik saulės kaitrą ir audras. Audros Lietuvoje stiprios ir didingos. Viena jų ypač įstrigo į mano atmintį, tarsi perkūnas būtų trenkęs į mane pačią.

Kurį laiką mūsų ausis jau pasiekdavo kalbos, kad žandarai seka daktarą. Atėjo ir anoniminių perspėjančių laiškų. Jais negalėjome visiškai pasitikėti, nes visiems buvo žinoma, kad daktaras - mirštantis žmogus.

Po ilgų karščių stojo pati tvankiausia diena. Saulė kepina raudona kaip ugnis, be spindulių, žemė skilinėja nuo karščio, augalai nuleipo, mirdami iš troškulio, ir tolima perkūnija jau griaudėjo nuo pat ryto. Dangaus pakraštyje, aukštai virš pievų, gulėjo tamsiai mėlynas debesis ir retkarčiais jame kryžiavosi žaibai. Vakarop kažkas važiavo dviračiu pro namus ir pranešė: "Dabar jie atvažiuoja!"

Žinia mus pribloškia kaip mirtis ir reikalauja, kaip ir ji, tokio pat pasiruošimo. Kiekvienas stengiasi laikytis ramiai, kaip begalėdamas. Pats daktaras visiškai ramus. Vaikščiodami ant pirštų galų, namiškiai degina kai kuriuos laiškus, ponia, pasikišusi po mėlyna prijuoste, neša į sodą rankraščius ir slepia juos bulvių lauke. Viskas paruošta, kai žandarai, lėkdami šuoliais, įgriūva į kiemą. Paskui daugiau neatsimenu nieko, tik kaip kambaryje pasidarė tamsu, tokiais sunkiais debesimis apsitraukė dangus ir kad žandarai, du aukšti vyrai, stoviniavo tarpduryje ir beveik nieko neatsakinėjo į visus ponios klausimus, kol rengėsi daktaras. Ką jis padarė? Kodėl jį išveža? Kuo jį įtaria? Kur jį veža? Ar negalima atidėti rytojui - tokia kyla baisi audra. Jie atsakinėjo trumpai, kad nežino ar neturi teisės pasakyti, jiems įsakyta vežti daktarą dabar, naktį. Uždegė žiburį. Ant stalo pastatė arbatinį, ponia bandė vyrus pavaišinti arbata ir degtine, kuo draugiškiausiai siūlydama jiems pasistiprinti prieš kelionę.

Kai daktaras išėjo iš savo kambario, galima buvo matyti, kaip jis iš visų jėgų stengėsi laikytis tiesiai, o po jo šaltu ramumu jautėsi didelė įtampa. Tylėdami paspaudėme jam ranką ir nuėjome paskui jį kaip paskui numirėlį, kurį išlydi iš namų. Vienas vyras jam padėjo įlipti į ratus ir atsisėdo šalia jo iš vienos pusės, antrasis - iš kitos. Jo siauri pečiai visiškai dingo tarp vyrų. Kratydamiesi bjauriu keliu, išdundėjo ratai ir dingo tamsoje. Pirmieji sunkūs lietaus lašai nukrito ant žemės. Sparčiai artėdamas, trankėsi perkūnas, paskui prakiuro dangus, svaidydamas ugnį ir žaibus. Audra lingavo didelius medžius kaip menkus krūmokšnius ir prie žemės lenkė žolę ir gėles. Lietus plūste plūdo iš debesų, kurie juodomis juostomis išsiskyrė iš aukščiau buvusio smėlio spalvos debesų ploto, vanduo žeme sruvo upeliais, namai drebėjo, ir langų rėmai skambėjo.

Tą naktį mes vaikščiojome iš kambario į kambarį ir grąžėme rankas. Erdviame, žemame valgomajame ant stalo degė vieniša žvakė, ir jos liepsna tai ilgėjo, tai platėjo, priklausomai nuo mūsų judesių. Staiga pakilo šeimininkas, dailus, didele barzda vyras, išsitiesė ir stipriai, iškilmingai, beveik su kažkokia pranašiška jėga pasakė:

         - Kiekviena idėja reikalauja savo aukos.

Ir vėl kambaryje tapo tylu. Bet mes susigriebėme už šių žodžių kaip už inkaro. Naktis atrodė be galo ilga ir mane beveik stebino, kad po jos galėjo nušvisti diena ir pasirodyti saulė.

Po to daugiau niekados nebemačiau Daktaro. Mes palikome gražiuosius Plokščius ir po kiek laiko išgirdome, kad jį mirštantį išleido iš kalėjimo. Paskui kažkokiu būdu atėjo žinia išlaisvintoja apie jo mirtį.

Tačiau visada, kai prisimenu aną žaliuojančią vasarą, tuos mielus žmones, kurie kentėjo ir nešė visos tautos kryžių, prieš mano akis iškyla spindintis savo grožiu Kudirkos paveikslas. Ir jeigu aš pamėginčiau įkūnyti jį kokiame nors vaizde, jis turėtų būti panašus į vasaros vakarą jo tėvynėje - tylų, kvapnų, pilną melodijų ir liūdesio.

Iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis

Iš: „Suvalkija“, 1998, Nr.6