Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Anykščiai tapo vienu stambiausių jo židinių. Vilniaus centrinia­me istoriniame archyve saugomi dokumentai pa­sakoja ir apie Baranausko brolių dalyvavimą su­kilime šiek tiek kitaip negu aprašė savo atsimi­nimuose A. Vienuolis. Sukilėlių gretose su gink­lu rankose kovėsi jaunesnysis poeto brolis dvi­dešimtmetis Anupras. Žandarmerijos dokumentuo­se nurodyta, kad jis, baigęs tris Anykščių gimna­zijos klases ,,politiškai nepatikimas", naudojosi „didele nepatikimų žmonių pagarba", kurstė ir ki­tus dalyvauti sukilime. Vyresniajam broliui Jonui Baranauskui sukilimo metu buvo užkrautos ypač sunkios ir pavojingos Anykščių valsčiaus viršai­čio pareigos. Carinė administracija galbūt vylėsi jo, kaip kunigo brolio, autoritetą panaudoti sa­viems reikalams. Nepateisinęs viršaičio pareigų ir vardo, jis buvo charakterizuotas kaip „politiškai nepatikimas" ir apkaltintas sukilėlių rėmimu. Nors Anupras dar 1863 m. vasarą parėjo namo iš sukilėlių „gaujos", abu broliai 1864 m. balan­džio mėnesį buvo suimti, ištremti ir grįžo tėvynėn tik po dvylikos metų.

Žinia apie brolių likimą Antaną Baranauską pasiekė Romoje. Išlikusi poeto laiško  tėvams  skiautelė liudija, kokio nerimo apimtas poetas tarsi šauk­te šaukė: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar do nesugrįžo namuos? Ė, Tamstos, ar dar gyvi krutat!"... Jo požiūrį į su­kilimą išreiškė tolesni laiško žodžiai: „nebijokit ir galvos padėt". Tame pačiame laiške Baranaus­kas įspėjo: „Tik kepkit visus obuolius, bo čėsas nesveikas". A. Vienuolio aiškinimu, žieminiais obuoliais tėvai vadinę poeto kūrinius. Tikriausiai poetas prašė sudeginti jo laiškuose tėvams suei­liuotus kelionės į Šiaurės Rusiją įspūdžius. Moti­na sūnaus rankraščius, esą, per visą sukilimą iš­nešiojusi užantyje, išsaugojo ne visus. Vienas iš „Kelionės Petaburkan" nuorašų neabejotinai kros­nyje pavirto pelenais.

Užsienyje Baranauską užklupo žinios ir apie jo artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Uralą ir jo tragišką mirtį. Į K. Kairio bylą buvo įpai­niotas ir Baranauskas. Kratos metu rasti laiškai, kuriuose jis įrodinėjo, kad žmogaus laimė glūdin­ti ne materialinėje gerovėje, bet „ V zlobe i borbe“ (įniršy ir kovoje), ir džiaugėsi, kad K. Kairys „nesudėjo ginklų tokioje sunkioje kovoje". Baranauskas aki­no bičiulį, vos pradėjusį pedagoginį darbą, įsigy­ti mokinių pasitikėjimą. Laiškuose buvo ir politi­nių naujienų. Tie laiškai žandarmerijai padėjo susekti slaptąją Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinių organizaciją „Baublio respubliką", žandarmerijos protokolo formulavimu „neabejotinai kursčiusią anticarines nuotaikas". Baranauskas iš­vengė arešto tik todėl, kad tuo metu buvo užsie­nyje. Caro žandarmerija jį apibūdino, kaip „nepatikimą, pavojingą žmogų, tikrai pritariantį nau­jausioms neteisingoms pažiūroms". Nežinia kada ir kas apie tai Baranauską galėjo informuoti, bet neabejotinai ši byla turėjo reikšmės jo tolesnei laikysenai.

Nerimo genamas, ilgiau neištvėręs, Baranaus­kas sugrįžo į Peterburgą dar 1864 m. pabaigoje. Vos grįžusį, jį karštai pasveikino M. Valančius, aukštai įvertinęs jam pirmajam iš Peterburgo dva­sinės akademijos auklėtinių suteiktą teisę pratęs­ti studijas užsienyje. M. Valančius savo laiške prisipažino: „Bijausi tiktai dviejų dalykų: kad nuo darbo pertekliaus neprarastum sveikatos ir kad, būdamas užsiėmęs aukštesniais reikalais, nepa­mirštum Lietuvos. Juk nuo neatmenamų laikų tas kraštas neturi rašytojo, dėl to tenykščiai žmonės naudoja tik žemaitiškas knygas. Todėl reikia, kad pirmasis pašvęstum savo darbus gentainiams."

Nuo 1865 m. pradžios Baranauskas buvo paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos dėsty­toju. Bet „Anykščių šilelio" autoriaus populiaru­mas akademijos auklėtinių tarpe, jo ryšiai su ką tik užgniaužta „Baublio respublikos" byla nepati­ko po sukilimo pakeistai, represijų įbaugintai dva­sinės akademijos vadovybei. M. Valančiaus kvie­timu 1866 m. sausio mėn. viduryje Baranauskas parvyko į Lietuvą. Čia jis ilgus metus dirbo pe­dagoginį darbą Kauno kunigų seminarijoje ir iš­kilo kaip įžymus lietuvių kalbos tyrinėtojas.

<......>

Maskvos universiteto studentu J. Basanavi­čium, kuris grįždamas atostogų visada apsilanky­davęs, o kartą net dvi dienas viešėjęs, Baranaus­kas buvęs sužavėtas. Ir J. Basanavičiui poetas ro­dėsi neišpasakytai mandagus, malonaus būdo, di­džiai meilus.

<. . .> Mudviejų kalbos, kiek atsi­menu, sukinėjosi daugiausia apie lietuvystę, kaip tuomet apie ją suprantama buvo, apie lietuviš­kos kalbos atgaivinimą, apie jos grožybes ir kitas panašias temas." Basanavičius pasakodavęs apie savo istorinius tyrinėjimus, o Baranauskas dainuo­davęs senas lietuvių dainas arba savo poetinius kūrinius (Iš ,,Dainų dainelę" posmus „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų..."), klavikordu sau akom­panuodamas.

Apie savo poetinę kūrybą Baranaus­kas kalbėti nemėgdavęs, laikydamas ją jaunystės

įkvėpimo metų privilegija, nesuderinama su ku­nigo profesija.

Negalėjo nesidalyti jiems rūpimu lietuviško laikraščio klausimu. Baigęs universite­tą ir apsigyvenęs Bulgarijoje, Basanavičius tarėsi su Sofijos ir Prahos spaustuvėmis, užmezgė ryšius su „Lietuviškos ceitungos" redakcija Ragainėje. (Pastarajame laikraštyje 1882.VI.20 išspausdintas Baranausko eilėraštis ,,Ko gi skaudžia man šir­delę"). Tų pačių 1882 metų spalio mėnesį J. Ba­sanavičius aplankė Baranauską. Sekančių 1883 m. pradžioje Peterburgo pagrindiniame laikrašty­je ,,Novoje vremia" pasirodė J. Basanavičiaus straipsniai, kaltinantys dvasininkiją polonizacine veikla. Tų pačių metų balandžio mėnesį Ragainė­je išėjo J. Basanavičiaus pasirašytas pirmas „Auš­ros" numeris.

Baranausko reakcija buvo nelaukta. Jis pasi­juto asmeniškai įžeistas, apeitas tų pačių žmonių, kurie ką tik su juo tarėsi tais pačiais laikraščio klausimais. Antra vertus, dvasininkijos kritika ir jos ignoravimas, išleidžiant pirmąjį lietuvišką laikraštį, suteikė didžiulį smūgį ir dvasininkijai. Gegužės mėnesį Baranauskas nusiuntė Peterburge išeinančio lenkiško laikraščio „Krajaus" redakci­jai laišką (išsp. 1883 m. liepos 8 d.). Kadangi to laikraščio informacijoje nurodytame „Aušros" tu­rinyje paminėta ir paties Baranausko pavardė, jo pareiga buvo atsiriboti nuo „Aušros", laikraščio, kurio programa atmetė klerikalinę kryptį. Jis pa­reiškė, kad „Aušra" išspausdino „Dainų dainelę" be jo žinios, be to grubiai sudarkytą. „Aušroje" išspausdintoje J. Kraševskio „Vitolio raudos" re­cenzijoje dvasininkiją erzino, kad kūrinys pagoniškosios mitologijos tema buvo palygintas su biblija.

<.....>

1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Pirmas iš vyskupų Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Didesnė pusė gyventojų Seinų vyskupijoje tuomet buvo lietuviai, penktadalis – lenkų ir žydų.

Istorinė situacija ne dešimtmečiais, bet šimtmečiais įtvirtino kompromisinę tautinę poziciją – dvikalbystę viešajame Lietuvos gyvenime, elito sluoksniuose. Skirtingai nuo Valančiaus, Baranauskas senatvėje nebepalaikė jaunosios dvasininkijos lietuviškos orientacijos, nerėmė nacionalinio judėjimo. Tačiau lenkiškųjų sluoksnių buvo vadinamas litvomanu. Vis dėlto lietuviams jis liko ne savas, o lenkams svetimas.

 

Baranauskas stengėsi išnaudoti kiekvieną pro­gą pasisakyti prieš lietuviškos spaudos draudimą, todėl to meto rusų spauda jį laikė kovotoju už lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Aiškiai ir griežtai jis protestavo prieš draudimą spausdin­ti lietuviškus raštus ir savo studijoje apie lietu­vių kalbą ir žodyną, išleistoje 1898 m. Rusijos Mokslų Akademijos. Jis rašė: „Lietuviškos abėcė­lės uždraudimas neatnešė jokios naudos; atvirkš­čiai, buvo labai žalingas ne tik lietuvių tautos švietimui, bet ir mokslui apskritai, ir patiems gyvybingiausiems valstybės interesams". Baranaus­kas rašinėjo raštus Peterburgo senatui, išdėstė reikalą pačiam vidaus reikalų ministrui, Varšu­vos generalgubernatoriui. Palaikydamas ryšius su Rusijos Mokslų Akademija, su įžymiais rusų mokslo ir kultūros veikėjais, tikėjosi jų paramos, keliant lietuvių spaudos grąžinimo klausimą. Kaip aukštas bažnyčios pareigūnas, Seinuose Baranauskas stengdavosi dar labiau pabrėžti sa­vo nepakantumą carinės administracijos apriboji­mams. Jis išdidžiai mokėdavo baudas už iškilmin­gas vizitacijas, kurios virsdavo demonstracijomis prieš carizmą. Įteikdamas carinės vyriausybės ap­dovanojimus kunigams, jis nepraleisdavo progos ceremonijos metu pastebėti, kad jo krūtinė nesanti subjaurota carinių ordinų.

 

     Ištrauka iš:  R.Mikšytė. Antanas Baranauskas, Kaunas, 1983