Antanas Bataitis

 

 
ANTANAS BATAITIS

 

 
 
  
                    Antanas Bataitis gimė 1854 m. birželio mėn.13 d. Valiliškių kaime Smilgių valsčiuje Panevėžio apskr. Neturtingoje bežemių šeimynoje; skaityti lietuviškai jis pramoko nuo savo tėvelių.
Vėliaus pastojus tėvams špitolnikais prie Smilgių bažnyčios, kun.M.Apulskis be kitų ir Antaną, jau 20 metų vyruką, pramokė ir lietuviškai rašyti.
Kun.Apulskis, pasišaukęs kartą Antaną Bataitį, kaip ištikimą ir rimtą vyrą, davęs jam pinigų liepė eiti į apylinkę ir supirkinėti rusų raidėmis lietuviškas knygas. Anot senelio žodžių, tuo metu tos knygos buvo nebrangios, už 25-30 kap. Galima buvo gražią knygą nupirkti.
Mokant už atperkamas knygas pinigus ir prižadant parnešti gerų lietuviškų knygų, žmonės mielu noru pardavinėjo A.Bataičiui rusų darbo knygas. Trumpu laiku iš Smilgių apylinkės A.Bataitis taip išrankiojo visas negeistinas knygas, jog kun.M.Apulskis nespėjo net deginti.
Išrinkę irišdeginę iš žmonių blogąsias knygas, pradėjo jie rūpintis pargabenimu gerųjų lietuviškų lotynų raidėmis knygų. Sumesta po keletą rublių, nupirkta A.Bataičiui arklys, vežimas ir išleista jis į Prūsus knygų. Pirmoji kelionė nepavyko: sienos sargybinis sugavo jį su kontrabanda, ir jis vos tik pats paspruko be arklio ir be knygų. Surankiojęs keletą rublių, jis vėl leidosi į Prūsus pėsčias ir laimingai pargabeno knygų ir elementorių.
Ant šventoriaus Bataitis pardavinėdavo škaplėrius, kartu platino ir paslėptas varpnyčioje knygas.
Pradėjus eiti laikraščiams Antanas Bataitis taipgi buvo jų uolus platintojas. Vasaros metu prisidėdavęs krepšelį vaisių, grybų, žiemos – kiaušinių, lankydavos pas pažįstamus ir po valdiškas įstaigas, būk siūlydamas pirkti vaisių ar kiaušinių, o vietoje jų platindamas“Varpą“, „Šviesą“ ir kt.laikraščius.
Turėjęs gerų ryšių su Bieliniu, Vovere ir su kitais knygnešiais.
Bataitis turtų nesukrovė ir, kaip vargo visą savo amželį, taip ir tebevargsta.
Nekartą buvo įskųstas savo kaimynų, nekartą buvo kratomas ir persekiojamas, nekartą turėjo apleisti savo numylėtą bakužėlę, žmoną ir mažus vaikelius ir slapstytis po svetimus užkampius.
Trūko nelemti mūsų tautai retežiai, užtekėjo laukiama mūsų kovotojų saulė, ir Antanas Bataitis, jau 70 metų senelis, kaip pirmiau, taip ir šiandien randasi palei tą  pat Smilgių varpnyčią.
Jo vargai ir nuopelnai visų užmiršti. Tik vieni užsilikę palei jo bakužėlę sudruniję stebulinių grąžtų stulpai, kur kada buvo slepiamos mūsų knygos ir laikraščiai, teprimena tuos sunkius mūsų tautos kovos laikus, tebesidalina su juomi pergyventais įspūdžiais, laimėmis ir nelaimėmis.
                     
                     Vargonešis
Iš: Dr.K.Grinius. Varpo Metų Knygnešiai. Kaunas, 1924    
        Tai apie retą knygnešio veiklą – „graždankas“ supirkinėti! Ar galėjo būti išlikę Bataičio knygų slėptuvės? Ar esate skaitę apie panašias vietas?
        Patvirtinkite informaciją faktais (vienas bus klaidinantis!)
  1. Vargšai, bet skaityti mokėjo.
  2. „Patapo špitolnikais“ – reiškia „tapo bažnyčios išlaikytiniais“, gyveno prie bažnyčios.
  3. Supirkinėjo knygas ir jas perpardavinėjo rusams.
  4. Škaplerius (medžiaginius šventųjų paveikslėlius, nešiojamus ant kaklo) pardavinėti valdžia nedraudė.
  5. Po pirmos nesekmės rankų nenuleido, ėmėsi ir kitų būdų knygoms platinti.
  6. Skųstas, persekiotas, iš namų  bėgęs.
    7.  Kaip vargo taip ir tebevargsta (pensijos knygnešiams pradėta skirti po 1924 metų)
Juliaus Vaupšo nuotrauka