Draugystė su J. Jablonskiu iš dalies nulemia net šeimy­ninį Smetonos gyvenimą. Vasaros atostogas J. Jablonskis leisdavo Pašvitinio valsčiaus Gavenonių dvare pas Chodakauskus. Cia dažnai lankėsi ir daugiau lietuvių, nors dvarininkai Chodakauskai iki tam tikro lietuvių „antplū­džio“ namuose kalbėjo lenkiškai. J. Jablonskis rekomen­davo Smetoną, kaip gabų korepetitorių, pamokyti Chodakauskų sūnų Romaną. Tada septintos klasės moksleivis susipažino ir su 11 metų gimnaziste Sofija Chodakauskaite. Jos senelė buvo Kuršo vokietė, todėl Sofijos motina geriau kalbėjo vokiškai negu lenkiškai. Baigusi Mintaujos gim­naziją, Sofija 1904 m. ištekėjo už Antano Smetonos ir per­sikėlė su juo gyventi į Vilnių. Jaunesnioji Sofijos sesuo Jadvyga vėliau ištekėjo už Smetonos draugo Juozo Tūbe­lio. (Matyt, giminystės ryšiai daug lėmė, nes, 1929 m. pa­šalinus iš vyriausybės A. Voldemarą, vieningas Smetonos-Tūbelio tandemas ilgai vairavo Lietuvos valstybinį gyve­nimą.)

Kultūrinė veikla, pagalba J. Jablonskiui (1896 m. Jab­lonskis, rengdamas pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, tyrinėjo su Smetona rytinių aukštaičių tarmę, pastarojo gimtinėje) padėjo Antanui Smetonai susikurti savitą stilių ir tapti vienu iš originaliausių lietuvių kalbos stilistų; jo raštų kalba gana turtinga, žodinga. 1899 m. vasarą J. Jablonskis rengė spaudai pirmąją lietuvių bendrinės kalbos gramatiką ir M. Valančiaus raštus. V. Putvinskio dvare Pavėžupyje jis pakvietė į talką visų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių atstovus: Antaną Smetoną, Petrą Avižonį, Juliją Žemaitę, kurie ir padėjo per trumpą vasarą įgyven­dinti šiuos svarbius sumanymus.

Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konflik­tą su caro administracija, o tiksliau — su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vado­vybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m, rudenį Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peter­burgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baig­ti mokslą. Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją.

          Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasi­renka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norin­tiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studen­tams.

Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsi­sprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reika­lų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti moks­lą universitete.

Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime paste­bėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą.

Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. per mėnesį) apmo­kamą tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuo­meninę veiklą; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja Lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa dau­gelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta.

................................................................

Kaip valstybės vadovas, Antanas Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gy­venimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio pre­kybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu.

Ir vis dėlto kodėl ir dabar žmonės, paprasti žmonės įvairiomis progomis sako „prie Smetonos, Lietuvoje", „smetoniška tvarka", „dirbau kaip prie Smetonos", „tada, Smetonos laikais...'? Šiuo požiūriu neatmestina ir išeivijos filosofo Vytauto Kavolio dar 1958 m. pabandyta susiste­minti lietuvių tautinio sąmoningumo raida. Joje V. Kavo­lis išskiria, jo manymu, svarbiausius penkis laikotarpius:

1) Basanavičišką emocinę identifikaciją su savąja tauta;

2) Kudirkišką įsipareigojimą naudingam darbui jung­tinėmis jėgomis;

3) Čiurlionišką individualumo ieškojimą ir įsiparei­gojimą kūrybai;

4) Smetonišką įsipareigojimą savo valstybei;

5) Šalkauskišką   intelektualinį   įsipareigojimą   savo tautos ir jos siekių analizei.

V. Kavolis teigia, jog ketvirtojo laikotarpio simbolis yra Antanas Smetona, kuris vadovavo Lietuvos valsty­biniam atgimimui, o vėliau ir įsivyravusiai reakcijai ir ilgiausiai — nepriklausomai Lietuvai. Todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajė­giančia   save   valdyti.

Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, lavi­ruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valsty­bių interesų užsienio politikoje.

 

                                       Iš: A.Eidintas. Antanas Smetona, Vilnius, „Mintis“, 1990