Kai kaimo mergaitė Karolina ištekėjo už Karolio Baužio, buvo beraštė. Vyras ją išmo­kė skaityti, šiek tiek rašyti. Ji greitai suvokė, ką reiškia mokslo šviesa, ir kaip ir jos vyras troško, kad vaikai būtų apsišvietę, ragino ki­tus kaimo žmones lavinti savo mažuosius. Tėvai labai norėjo, kad sūnūs pasirinktų  tada labai vertinamą kunigystės luo­mą. Tačiau dvasininkais tapo tiktai du - Da­nielius ir Zenonas. Kiti vaikai mokėsi arba gim­nazijose, arba aukštosiose mokyklose. Duk­ros Melanija ir Stasė baigė Kauno Vytauto Di­džiojo universitetą. Sūnūs Alfonsas ir Juoza­pas įsigijo specialųjį vidurinį išsilavinimą, Vilė ir Olytė mokėsi vidurinėse mokyklose.
Toks jaunųjų Baužių veržimasis į moks­lą stebindavo ir sukeldavo kaimynų pagar­bą. Juk jų tėvai nebuvo turtuoliai, nei dvarų, nei fabrikėlių neturėjo. K. Baužys visą gyve­nimą buvo zakristijonas, o K. Baužienė rūpi­nosi namais, gausia šeimyna.  Prisimenu, senelė Karolina pasako­davo, kaip ji rogėmis ar ratais veždavo savo vaikams maistą į Vilnių ar sutikdavo grįžtan­čius traukiniu namo Švenčionėliuose. Juk norėdama juos pasitikti, keliaudavo daugiau nei dvidešimt kilometrų per tankią Labano­ro girią. Neretai apie vežimą imdavo sukinė­tis vilkai, kurių tada apsčiai būdavo. Du sy­kius ji vos atsigynė nuo žvėrių. Padėjo už­degtas žibintas. Be jo tada labanoriškiai nie­kur, ypač toliau, nekeliaudavo.
XX a. pradžioje Labanoras buvo palyginti judrus bažnytkaimis. Ypač per Labanorinės atlaidus prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo suplaukdavo žmonės ne tik iš gre­timų, bet ir iš tolimesnių parapijų. Iki rugsė­jo 8-osios labanoriškiai skubindavosi nuim­ti derlių, kad atsirastų vietos atvykstančių maldininkų arkliams. Vežimai tvindyte užtvin­dydavo miestelį. Prekijai žydai, kurie čia tu­rėjo dešimt ar dvylika krautuvių, irgi laukda­vo šių švenčių, tikėdamiesi pasipelnyti. Pri­važiuodavo, priplūsdavo maldininkų kromel­ninkų ir ubagų. Po pamaldų, grojant smui­kams, armonikoms ir, žinoma, garsiąja La­banoro dūda, prasidėdavo linksmybės. Atlaidai buvo bene geriausias laikas ir vieta platinti draudžiamą spaudą, nes žandarams  sekti buvo nelengva.
        Dėmesio -  Knygnešio Karolio Baužio gentainiai skiria  prizą už  gerą rašinį  apie knygnešį. Būtina sąlyga – aplankyti Kernavės muziejų ir  rasti jame papildomos informacijos apie knygnešį. Rašinyje svarbu atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kaip Karolis Baužys tapo knygnešiu ir daraktorium? 
2. Kur slėpė ir platino draudžiamą spaudą? 
3. Kaip Baužių šeima veržėsi į mokslą? 
4. Kodėl atlaidai  buvo geriausias laikas knygnešiams?
Apskritai labanoriškiams, nuo amžių čia dirbusiems smėlingą, nederlingą žemę, iš­gyventi padėdavo miškas. Kaip pasakojo se­nelė K. Baužienė, grybus ir uogas čia veži­mais veždavo. Prisivirdavo jų, prisisūdydavo ir gausi Baužių šeimyna.
Kiek prisimena jauniausioji Karolinos ir Karolio dukra Olytė Baužytė, jos tėvas mė­go daug skaityti, šviestis, buvo smagus, ge­ros nuotaikos žmogus. Jį žmonės nuolat prašydavo pabūti krikštatėviu savo dukre­lėms ar sūneliams. "Jei žmogus ant svieto atsirado, reikia padaryti jį krikščionimi",- sa­kydavo K. Baužys. Tų krikštadukrų ir krikštasūnių turėjo nevieną.
K. Baužys buvo dar ir nagingų rankų. Spintas dirbdindavęs, kraitines skrynias. Kai baigęs kunigų seminariją sūnus Ze­nonas buvo paskirtas Kernavės klebonu, ten persikraustė ir jo tėvai. Paskutiniuosius tre­jus savo gyvenimo metus K. Baužys buvo zakristijonu senojoje Lietuvos sostinėje. Vy­resnieji jos gyventojai dar prisimena jį, prisi­mena visada svetingus Baužių namus. Čia pavargęs ir išalkęs galėdavo pailsėti, gau­davo pieno puodelį, sūrio gabalėlį.
K. Baužys mirė 1936 m. ir buvo palaido­tas Kernavėje. K. Baužienė, ištrėmus jos sū­nų kunigą Zenoną Baužį, išvažiavo su duk­ra Olyte gyventi į Vilnių. Ji mirė 1958 m. ir buvo iškilmingai kaip kunigo motina pagerb­ta ir palaidota naujose Rasų kapinėse.
                                 
                                          Iš  Knygnešio krivulės No. 20 („Voruta“,  No.11,1997)
        Jeigu teko lankytis Kernavėje, negalėjote nepastebėti Milžino kūrinių ir jo kapo paminklo. Pateikiame įspūdingą jo straipsnį,  raskite jame knygnešio Baužio ir to laikmečio Vilniaus realijų.
PAGARBA GRAŽIAI GYVENUSIAM IR VEIKUSIAM LIETUVIUI
(a.a. Karolis Baužys)
 
Švenčionių apylinkės Labanoro miestelis -gryniausia, tipiška lietuviška vietovė. Čia medinėje bažnytėlėje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, vadinama "Labanorinė", čia seniau būdavo garsūs patrijotai lietuviai kunigai, čia dar draudžiamais laikais prasidėjo lietuviškai vilnietiška darbuotė.
Čia prie bažnyčios visus 50 metų dirbo patrijotas Tverečiaus parapijietis Karolis Baužys - visos apylinkės lietuviškas vadovas ir pavyzdys.
Jį, jauną bernaitį, pasiėmė iš Tverečiaus prof. Z.Žemaičio giminės garsusis kan. Jonas Burba. Nusivežė 3-ms metams Daugėliškin. Paskui visus 50 m. paliko Labanore. Čia, Labanore, K.Baužys, savo klebonų nurodomas, sukėlė ir vadovavo lietuvišką liaudį, kėlė tautinę sąmonę, pats savo darbu bei pavyzdžiu visus švietė ir organizavo. Jo klebonais buvo garsi eilė kunigų: Burba, Janiškevičius, Bandzevičius, Soparas, Sadūnas, Lajauskas, Miknevičius, Kunigėlis, Jūraitis, Linartas, Vilutis ir kt.
Didis, naudingas ir įdomus šito eilinio liaudies vyro Karolio Baužio gyvenimas.
Štai anais laikais jis platina visiems lietuviškas knygas: maldaknyges, kantičkas, katekizmus, lamentorius, brošiūras prieš rusų carą ir popus...
Žandarai krečia jo klebonus kun. Šoparą ir Bandzevičių ieško lietuviškų knygų net bažnyčioje. Bet Baužys su savo žmona Karolina Meidute, kaip visuomet, taip ir dabar - taip gudriai knygas paslepia ir nusuka, kad rusai niekuo neprikimba, nieko nebaudžia.
            Gudrus ir išmintingas buvo K.Baužys - jis nusipelnė knygnešio titulą ir nors po mirties vertas dovanos - medalio...
K.Baužys Labanore sukūrė "lietuviško vargo mokyklą". Čia pas jį špitolėn subėgdavo švaresni apylinkės berniukai ir jis juos mokė pirmo mokslo. Pirma mišioms tarnauti, paskui bendrų žinių, o pagaliau ir mokslo apie Lietuvą. Sakydavo Baužys, kad vis tiek kada nors Lietuva vėl bus laisva valstybė...
Šita "vargo mokykla" K.Baužys nusipelnė darak­toriaus garbę - ir vėl vertas lietuviškos dekoracijos... Juoba kad jo mokiniai išėjo žymiais tautos vyrais: vilniškis a.a. kun.prof. Petras Kraujalis ir kt.
Pagaliau anksti prieš karą pirmas visoje apylinkėje Baužys paleido Vilniun mokytis savo vaikus. Jam davė Dievas jų viso 16  -  8  liko gyvi. Tada liaudis dar neišmanė gimnazijos, tai visi stebėjosi - ką daro zakristijonas su savo sūnumis? O lenkai ponai Jeloveckas, Powstauskis ir kiti sakė: "Ten Bowžys to chlop z inteligientną orjentacją... (Tas Baužys inteligentiškos orientacijos valstietis) - ir davė rekomendacijas gimnazijosna.
Baužiukai: Alfonsas, Danielius, Juozas, Zenonas -visi mokėsi Vilniuje, ėjo kunigų seminariją ir dabar Alfonsas yra Panevėžy vald. likvidatorius, Danielius -Liškiavos vikaras, o Zenonas - Kernavės klebonas. Gražuolė duktė Melanija studijuoja Kaune, Stasytė - 7 klasėje, kiti - dar maži.
            Šiuo savo ankstybu žygiu K.Baužys sulaužė liaudies tamsumą - nesimokyti ir pirmas savo pavyzdžiu nuėjo pirmyn. Tai istoriniai įvykiai, tai mūsų tautiškoji medžiaga.
Švenčioniškis Karolis Baužys su žmona - pavyzdingi lietuviai ir tėvai. Jis miręs ir palaidotas Vilniaus pafrontėje.
Dažnai važinėjo Vilniun, lankė lietuvius veikėjus dr.Basanavičių, kan.Kuktą, Vileišius - tai vežė jiems Labanoro kunigų žinias, tai grįždavo su informacijomis.. Vilniuje, Aušros vartuose Baužys turėjo savo brolėną Gabrį, kuris visą amželį ištarnavo stebuklingoje koplyčioje, kuris pažinojo visą Vilniaus gyvenimą ir viską išpasakodavo Karoliui. Taigi mūsų K. Baužys kaupė savyje daug Vilniaus būvio ir paslapčių. Man, šio nekrologo autoriui, jo gerbėjui, švenčioniškiui - jis jau Kernavėje būdamas daug išsipasakojo ir patikėjo.
1934 m. rudenį, pakeisdamas kun. Švogžlį-Milžiną, atvyko Kernavėn klebonauti kun. Zenonas Baužys. Atsivežė su savim tėvą Karolį ir motiną Karoliną. Tėvas Karolis Baužys tuojau susirgo ir visus metus kankinosi. Verkdamas ir bučiuodamas Vilniaus, Švenčionių ir Labanoro paveikslus, mirė lapkričio 19 d.
Garbingąjį lietuvį vilnietį senelį knygnešį, daraktorių ir patrijotą labai iškilmingai palaidojo Kernavėje. Suva­žiavo visa plati Baužių giminė, atvyko kunigai: Markuckis, Meidus, Žvinys ir Švogžlys.
Šitas naujas lietuviškas kapas Vilniaus pašonėje - yra Kernavės milžinkapis. Jis bus čionai tautinė emblema.
Vargšas vilnietis Karolis Baužys. Kaip simboliškai jis užbaigė savo lietuvišką gyvenimą: negali savo kaulų padėti pavergtajame Vilniuje ir Švenčionyse, tai atsigulė pirmo­joje Lietuvos sostinėje - Kernavėje, čia pat Vilniaus paš­vaistėje...
Vis jam bus lengviau ir arčiau prie Vilniaus.
 
                                         MILŽINAS "Mūsų Vilnius" 1935 m. Nr. 34
Perspausdinta iš Jūros Marijos Baužytės knygos
„Šviesa iš toli“, Vilnius, 2000